Lithuanian (Lithuania)Polish (Poland)
Start Eutanazija

Eutanazja

Atviras laiškas dėl eutanazijos

Gerbiamieji,
Kreipiuosi į Jus dėl p. Marijos Aušrinės Pavilionienės Seime įregistruoto patobulinto Eutanazijos įstatymo projekto. Esu įskaudinta ir nuliūdinta šio žingsnio bei fakto, jog šiuolaikiniame europietiškame pasaulyje yra žmonių, kurie išreikšdami savo pažiūras nori grąžinti mus į praeitį, ir savo veiksmais siekia žmogiškumo sunaikinimo bei skatina visuomenės degradaciją.

Sergantis žmogus ir mūsų santykiai su juo mums visiems yra mūsų žmogiškumo - arba jo trūkumo - atspindys.

Visa širdimi išreikšdama pagarbą sergantiesiems ir mirštantiesiems kviečiu dėti visas pastangas siekiant atmesti šio įstatymo projektą!

Žmogaus gyvybė yra neliečiama!

Pristatome Jums raštą, kuris buvo išsiųstas p. Marijai Aušrinei Pavilionienei - sustiprinkite mūsų prašymą savo malda bei dvasine auka!

Su viltimi,
ses. Michaela Rak

Eutanazija – mūsų žmogiškumo pralaimėjimas

Naujoji sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė iššaukė tikrą konstrenaciją visuomenėje, savo darbo pradžioje pareikšdama, jog mūsų šalyje reikalinga „plati diskusija“ eutanazijos klausimu.

Atsakydama į „Laisvosios bangos“ žurnalisto klausimą naujoji ministrė pasitelkė Belgijos pavyzdį, kurioje parlamentas įteisino visame pasaulyje kritikuojamą teisę į vaikų eutanaziją. „Turime Belgijos pavyzdį, kurioje tėvai turi teisę spręsti dėl savo vaikų eutanazijos. Ši naujai priimta teisnė reguliacija iššaukė daug diskusijų. Todėl, manau, kad mes irgi turėtume pradėti apie tai diskutuoti“, pasakė Šalaševičiūtė, pažymėdama, kad ji neketina inicijuoti teisės aktų šiuo klausimu. Savo asmeninę poziciją eutanazijos klausimu sveikatos apsaugos ministrė pokalbio metu išreiškė aiškiai: „ Manau, kad toks įstatymas (apie eutanaziją, aut. past.) padėtų išspręsti žmogaus, kuris sunkiai gyvena, problemas“.

Atstovaudami pirmąjį Lietuvoje Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą su išgąsčiu priėmėme Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministrės poziciją, kurį remia mirties civilizaciją. Žinoma, kad jau amžius gyvuojanti kilni kiekvieno gydytojo misija yra pagalba ir gydymas sergančiųjų ir kenčiančiųjų, taip pat nepagydomai sergančiųjų pagal geriausias medicinos žinias, o ne jų numarinimas. Tam gydytojus įpareigoja ir senovinė Hipokrato priesaika. Hospisų darbuojojai remdamiesi ilgamete darbo patirtimi žino, kad netgi asmenys sergantys nepagydoma liga, paliesti skausmo, visada renkasi gyvenimą, kai mes sveikieji asmenys suteikiame jiems savo pagalbą, meilę, rūpestį, užtikriname jiems profesionalią medicininę pagalbą

Hospisas yra pasipriešinimu eutanzaijai ir oria alternatyva, apie tai turime garsiai kalbėti Lietuvoje tam, kad valdžios atstovams, sprendžiantiems apie medicininės pagalbos lygį bei paliatyvios pagalbos standartus mūsų šalyje, neatsirastų keistų pasiūlymų diskusijoms, kurios netinkamos gydytojų bendruomenei.

Reikėtų pabrėžti, kad eutanazijos Europoje pirmtakai šiandien pripažįsta klaidą. Olandų sveikatos apsaugos ministrė Els Borst, kuri prieš kelis metus buvo eutanazijos įteisinimo šioje šalyje iniciatorė, šiandien pripažįsta, jog teisės akto priėmimas, kuris atrodė „humaniškas“ kenčiančiųjų atžviliu, buvo skubotas. Reikėjo pradėti nuo hospisų statybų, po laiko tvirtino Els Borst.

Empiriškai yra patvirtinta, jog ten kur veikia hospisai, yra teikiama aukšto lygio paliatyvioji pagalba (Lietuvoje ji buvo įteisinta tik 2007 metais), ten kur gydytojai, psichologai, medicinos personalas, dvasinkai ir savanoriai suteikia pagalbą ir rūpestį asmenims, kuriuos palietė sunki liga – ten nėra vietos kalboms apie eutanaziją. Ten taip pat nėra vietos kalboms apie „plačią diskusiją“ tema, kuri kompromituoja žmogų. Ten niekas nediskutuoja apie eutanaziją, nes ji yra mūsų žmogiškumo nesėkme.

Tadeusz Andrzejewski, savanoris