„Esu profesionalus lakūnas, tačiau likimas mane nusviedė į visiškai netikėtą sritį, kur pamačiau kaip pagalba ir atjauta kitiems daro stebuklus…“ – vilnietis Tadeuszas apie savo likimo posūkius.
„Gimiau Vilniuje ir nuo vaikystės svajojau apie aviaciją, todėl 1985 metais įstojau į aukštesniąją lakūnų mokyklą Kirovo mieste Ukrainoje, kur mokiausi skraidyti, – pasakoja vilnietis Tadeuszas. – Po keturių metų ją baigiau ir grįžau į Lietuvą, kur įsidarbinau Vilniaus oro uoste.“
Tačiau 1989 metais politinė situacija Lietuvoje pradėjo keistis. 1990 metais Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, tuometinis SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas pradėjo Lietuvai taikyti ekonominės blokados priemones.
„Tuo metu iš Vilniaus oro uosto tarptautinių skrydžių dar nebuvo, – prisimena Tadeuszas. – Buvo tik skrydžiai į kitus SSSR miestus. Kadangi šių skrydžių nebeliko, Vilniaus oro uostas buvo uždarytas. Kaip jaunas specialistas, aš iškart buvau atleistas ir turėjau galvoti kaip toliau gyventi.“
Tačiau jaunuoliui netikėtai pasisekė.
„Tuo metu visiems buvo sunku – užsidarė daug įmonių, buvo infliacija, nedarbas, – prisimena Tadeuszas. – Tačiau man netikėtai pavyko tapti vienu iš pirmųjų studentų, kuriems buvo leista studijuoti užsienyje ir nedelsdamas tuo pasinaudojau.“
Jaunuolis įstojo į Varšuvos universitetą ir išvyko į Lenkiją.
Varšuvos universitete Tadeuszas studijavo istoriją ir politologiją.
„Studijos man sekėsi, – prisimena vyras. – Ten taip pat susipažinau su studentais iš Lenkijos ir Vakarų Europos.“
Tačiau laikas Lietuvoje tuo metu buvo labai neramus. Sovietų armija Vilniuje pradėjo užiminėti pastatus ir atvirai grasinti jaunai Lietuvos valstybei.
„Ypač didelė įtampa buvo prieš 1991 sausio 13-ają, – prisimena Tadeuszas. – Visi tada sėdėjome prie radijo imtuvų ir gaudėme kiekvieną žinią iš Lietuvos. Kai tik išgirdome, kad kareiviai prie Vilniaus televizijos bokšto ir kad jau yra aukų, supratome, kad kažką turime daryti, nors kažkuo padėti..“
Vienas iš studentų spontaniškai pasiūlė surengti demonstraciją prie Sovietų Sąjungos ambasados Varšuvoje.
Jaunuoliai nedelsdami susiruošė ir išvažiavo prie ambasados.
„Buvo jau vėlus metas, – prisimena Tadeuszas. – Mes gyvenome Varšuvos Prahos rajone ir iki ambasados buvo apie 10 km. Važiavome tramvajumi ir matėme, kad prie mūsų jungiasi vis daugiau žmonių…“
Priartėjus prie Sovietų ambasados, didelio pastato Varšuvos centre, jaunuoliai pamatė, kad netoli jos dega mašina.
„Iš pradžių nesupratome, kas ten per mašina ir kodėl ji dega, – prisimena vyras. – Tik kitą dieną sužinojome, kad vienas varšuvietis, atvykęs su savo senu „Volkswagen“ ją simboliškai sudegino prie ambasados (to „Volkswagen“ modelis dėl savo konstrukcijos buvo vadintas „Gorbi“), tuo siekdamas parodyti savo protestą Gorbačiovui už kraujo praliejimą Vilniuje.“
Prie ambasados palaipsniui susirinko daug varšuviečių, sujaudintų žinių iš Vilniaus.
„Studentai pradėjo laužyti ambasados vartus, šviesos joje iškart užgeso, – prisimena vyras. – Tik po gero pusvalandžio atvyko policija, kuri sudarė aplink ambasadą kordoną, kad nebūtų pažeista tarptautinių susitarimų nustatyta jos teritorija. Protestuotojai buvo labai pikti ir pasiryžę parodyti sovietams savo reakciją į įvykius Vilniuje.“
Baigęs studijas Varšuvos universitete, Tadeuszas toliau studijavo Mainco universitete Vokietijoje, o po to sugrįžo į Lietuvą.
Pirmosios žinios apie hospisą
„Vieną dieną netikėtai sulaukiau vienos kaunietės skambučio, kuri pakvietė ateiti į susitikimą su vienuole, kuri kalbės apie hospisą. Tuo metu apie hospisą nieko nežinojau, todėl susidomėjau ir atėjau, – prisimena vyras“.
Susitikimas įvyko Šv. Mykolo parapijoje Vilniuje. Ten Tadeuszas pirmą kartą susipažino su seserimi Michaela.
„Tuo metu Lietuvoje nebuvo nei vieno hospiso, sesuo pirmoji prakalbo apie jo įkūrimą, – prisimena vyras. – Pastebėjau, kad ji yra labai energinga ir tiki savo sumanymo sėkme.“
Kartu Tadeuszas sakosi supratęs, kad gauti finansavimą tokiam dideliam projektui iš Vilniaus miesto savivaldybės būtų labai sudėtinga. Tačiau jis prisiminė, kad Taikos Karalienės parapija Vilniuje neseniai buvo gavusi nemažą paramą iš vieno Vokietijos fondo.
„Pakalbėjome apie tai su savo parapijos klebonu ir jis pasakė, kad sesuo Michaela taip pat gali kreiptis į tą patį Vokietijos fondą prašydama paramos Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso įkūrimui Vilniuje, – prisimena vyras. – Taip prasidėjo mūsų pažintis ir mano bendradarbiavimas su seserimi Michaela ir besikuriančiu Vilniuje Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisu.“
Hospiso atstovai išsiuntė paramos paraišką Vokietijos fondui ir šis skyrė 700 000 litų. Tais laikais tai buvo nemaža suma, kuri leido pradėti hospiso pastato statybas.
Pasak Tadeuszo, jis netgi būgštavo, kad Lietuvos visuomenė nesupras hospiso įdėjos ir netgi protestuos prieš jo statybą, tačiau tokių problemų neiškilo, nors įvairių iššūkių hospiso statyboje pasitaikė.
„Atsimenu remonto metu palėpėje buvo sumanyta padaryti didesnį langą, kad ten esantys pacientai galėtų grožėtis Vilniaus senamiesčio vaizdu, – prisimena vyras. – Išeiti pasivaikščioti jie jau negalėjo, tai langas būtų vienintelė galimybė stebėti pasaulį.“
Po kurio laiko atvyko inspektoriai, kurie tikrino statybos taisyklių laikymąsi Senamiestyje ir žinoma didesnį langą pastebėjo.
„Hospisui buvo nurodyta nedelsiant sumažinti langą ir padaryti jį tokio dydžio, kuris buvo numatytas projekte, – prisimena Tadeuszas. – Kitu atveju buvo grasinama skirti baudas ir sustabdyti statybą. Tai hospisui buvo didelis smūgis, nes didelis langas jau buvo padarytas ir kainavo nemažai pinigų, o ir pati idėja visiems labai patiko.“
Pasak Tadeuszo, jis nuvyko pas inspekcijos direktorių kalbėtis kartu su savo pažįstamu Vilniaus vicemeru.
„Direktoriui paaiškinome, kad hospisas nėra komercinis projektas, ligoniai ten prižiūrimi nemokamai, – prisimena vyras. – Šis lango padidinimas yra vykdomas tik todėl, kad esantys paskutinėje savo gyvenimo stadijoje žmonės galėtų prieš savo išėjimą pasigrožėti Vilniaus senamiesčiu.“
Direktorius įdėmiai jų išklausė ir po kiek laiko pasakė:
„Jūs mane įtikinote. Tai yra labai kilnus projektas ir aš nenoriu jo stabdyti.“
Tačiau tuo viskas dar nepasibaigė, nes pasirodė, kad galutinį sprendimą priima architektų taryba. Direktorius sakė bandysiąs ją įtikinti, kad didelis langas turi savo ypatingą prasmę ir yra reikalingas.
„Architektų taryba po diskusijų sutiko, kad didelis langas būtų paliktas, – prisimena Tadeuszas. – Direktorius tvirtai gynė šį sprendimą ir sakė asmeniškai prisiimantis atsakomybę už jo tinkamą įgyvendinimą. Taryba tik parekomendavo langą pritaikyti prie aplink esančių namų ir pridėti grotas, kaip senamiestyje yra įprasta.“
Kitas įdomus atvejis buvo susijęs su Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija.
Kadangi hospisas yra medicininė įstaiga, jis turėjo atitikti visus Lietuvoje galiojančius reikalavimus ir gauti savo veiklai reikiamus leidimus.
„Hospisas jau buvo pastatytas, išpildė visus reikalavimus ir beliko tik pasirašyti sutartį su ligonių kasa, – prisimena Tadeuszas. – Tačiau tuo metu susidūrėme su netikėta problema.“
Pasak vyro, tuo metu Lietuvoje kūrėsi nemažai privačių klinikų, kurių veikla neretai dubliuodavosi su viešųjų įstaigų funkcijomis.
„Prisimenu, kad tuo metu būdavo atvejų, kai kokios nors valstybinės ligoninės medikas įkurdavo netoliese dar ir savo privačią kliniką, į kurią perrašydavo savo pacientus, – dalinasi mintims vyras. – Pagal įstatymus, tokios klinikos galėjo pasirašyti sutartis su ligonių kasa ir gauti nemažą finansavimą. Taip piktnaudžiavimas viešaisiais ištekliais augo, o valstybinės įstaigos gaudavo mažiau lėšų.“
Tuometinis naujas Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pasakė, kad jų tyrimas parodė, kad privačių klinikų prisisteigė per daug ir naujų sutarčių su jomis pasirašinėjama nebus.
Ministras sustabdė visų sutarčių pasirašymą, ir kaip tyčia tarp tų sutarčių buvo ir ligonių kasos sutartis su Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisu.
„Prisimenu, tada labai nusiminėme, nes hospisas jau buvo pastatytas, viskas buvo įrengta ir pasiruošta ligonių priėmimui, tačiau ligonių priimti negalėjome – nebuvo sutarties su Ligonių kasa, kuri pagal įstatymus buvo reikalinga, – prisimena vyras. – Nutarėme ministrą pakviesti į hospisą, jam viską parodyti ir paprašyti, kad šis klausimas pajudėtų…“
Pasak Tadeuszo, ministras V. Andriukaitis atvyko į hospisą, tačiau iš pradžių buvo santūrus.
„Aprodėme jam visą hospisą, paaiškinome, kad čia nėra jokio verslo, jokio pelno siekimo, o tik norime padėti sunkiai sergantiems žmonėms, kurių ligoninės jau net nebepriima, – prisimena vyras. – Prisimenu, Andriukaitis patylėjo ir staiga paklausė: „Ar jūs manėte, kad aš esu nežmoniškas ministras ir tik noriu viską uždrausti? Mano brolis sirgo vėžiu, aš puikiai suprantu jūsų įstaigos veiklos prasmę ir reikalingumą šiuo metu…“
Po apsilankymo hospise ministras liepė ligonių kasai išimties tvarka pasirašyti sutartį ir Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas galėjo priimti pirmuosius pacientus.
Hospise tėvo sveikata pagerėjo
„Taip jau susiklostė, kad hospise pabuvo ir abu mano tėvai, – pasakoja vyras. – Jiems hospisas kuriam laikui tapo antraisiais namais.
Tadeuszo tėvas susirgo sunkia liga, kuri tęsėsi apie dvejus metus. Visą tą laiką jis buvo namuose, prižiūrimas šeimos narių.
Tačiau vėliau tėvas susižeidė ir jo sveikata stipriai pablogėjo. Jis buvo skubiai paguldytas į ligoninę, tačiau po kurio laiko ligoninė pasakė, kad daugiau nieko padaryti negali ir išrašė jį namo.
„Labai pasimetėme, nes namuose tinkamų sąlygų jį prižiūrėti neturėjome, – prisimena Tadeuszas. – Kreipiausi pagalbos į hospisą ir jį ten priėmė.“
Pasak vyro, įvyko tikras stebuklas – po savaitės priežiūros hospise jo sveikata taip pagerėjo, kad jis vėl pradėjo vaikščioti ir netgi prašytis namo.
„Aš dažnai tėvą pasiimdavau namo, nes jis labai juos mylėjo, – prisimena Tadeuszas. – Tačiau jam vis tiek reikėjo reguliariai grįžti į hospisą priežiūrai, nes, nepaisant visų pastangų, sunki liga vis tiek progresavo.“
Po kurio laiko mamai prisireikė skubios operacijos, nes pas ją pūslėje susidarė akmenys ir labai skaudėjo.
„Tuos akmenis iš pūslės reikėjo pašalinti ir viskas lyg ir buvo atlikta labai moderniai – gydytojai padarė pūslėje nedideles skylutes ir per jas bandė tuos akmenis išvalyti, – prisimena vyras. – Tačiau procedūra buvo nesėkminga, ligoninėje tai bandė daryti net keturis kartus ir visi bandymai buvo nesėkmingi.“
Abu tėvai gulėjo gretimose palatose
Tadeuszo mama po operacijos pakliuvo į hospisą ir taip atsitiko, kad ten atsidūrė abu jo tėvai.
„Mamą po operacijos paguldė į hospisą, o gretimoje palatoje gulėjo tėtis, – prisimena vyras. – Mamai iš pradžių labai skaudėjo ir ji iš skausmo šaukdavo. Mano tėvas išgirdo ir suprato, kad jo mylima žmona yra netoliese.“
„Noriu pasidžiaugti, kad prieš prasidedant ligomis ir sunkiam laikui mano tėveliai atšventė auksines vestuves – santuokos ir bendro gyvenimo 50-metį“.
Pasak Tadeuszo, abu jo tėvai iškeliavo pas Dievą tą pačią dieną.
„Mano tėvas mirė pirmas, o po pusės dienos mirė ir mama, – prisimena vyras. – Toks dvigubas smūgis tą pačią dieną buvo nepaprastai skaudus…“
Tadeuszo mama hospise buvo trumpai, o tėvas ten gyveno apie pusę metų.
„Tėvai turėjo labai gerą tarpusavio ryšį, tad ir jų laiduotuvės bei atsisveikinimas įvyko tą pačią dieną. Tai buvo sunkus laikas…“ Kartu su seserimi nusprendėmė užrašyti ant paminklo simbolinius žodžius: „Ką Dievas sujungė, net mirtis neperskyrė“.
„Neįsivaizduoju, kaip būčiau be hospiso pagalbos prižiūrėjęs savo sunkiai sergančius tėvus, – dalinasi mintimis Tadeuszas. – Ten yra sudarytos visos sąlygos gyventi visavertį gyvenimą iki pat paskutinės dienos.“
„Abu mano tėvai hospise gavo puikią priežiūrą ir slaugą, taip juos prižiūrėti namuose tikrai nebūčiau galėjęs, – pasakoja vyras. – Jiems abiem hospisas taip pat pakvietė kunigą atlikti paskutinį patepimą ir išklausyti išpažintis.“
Moteris raudona skrybėlaite: stebuklas, kuriuo sunku patikėti
„Daug metų bendradarbiaujant su Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisu, kartais tenka stebėti tikrai neįtikėtinų atvejų, kai ten atvežti sunkūs ligoniai po kiek laiko sustiprėja ir sugrįžta į namus, – pasakoja Tadeuszas. – Vienas iš tokių atvejų, kurį man asmeniškai teko stebėti, buvo moteris vardu Digna.“
Digna buvo kokių 40 metų moteris, anksčiau užėmusi aukštą postą, kuriai gyvenimas, atrodė, šypsojosi visomis savo spalvomis.
Tačiau vieną dieną Dignai buvo atlikti tyrimai ir jai buvo nustatytas smegenų vėžys.
Žinoma, moteriai buvo didžiulis šokas. Ji puolė gydytis, praėjo daug ligoninių ir procedūrų, tačiau liga vis tiek nenumaldomai progresavo.
Pagaliau atėjo toks laikas, kai vienoje ligoninėje Dignai jau į akis pasakė, kad jai jau niekuo nebegali padėti ir išrašė į namus numirti.
Apie Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą tada Digna nebuvo girdėjusi, tačiau griebėsi jo kaip šiaudo, kaip paskutinės savo galimybės.
„Ir žinote, hospise jai pradėjo gerėti, – prisimena Tadeuszas. – Digna ten pajuto nuostabią atmosferą, didžiulį dėmesį ir palaikymą, ir netrukus jau pati pradėjo valgyti, o po to – ir vaikščioti. Dar po kiek laiko Dilmos sveikata taip pagerėjo, kad ji buvo išrašyta į namus…“
Pasak vyro, jis Digną iki šiol ryškiai atsimena dėl vienos šios moters aprangos detalės, kuria ji iš visų išsiskirdavo.
„Dignai buvo atlikta daugybė chemoterapijos seansų, todėl jos galva buvo visai nuplikusi, – prisimena Tadeuszas. – Kad tai pridengtų, ji visada nešiojo raudoną skrybėlaitę. Atrodė tikrai labai elegantiškai, kaip tikra Anglijos karalienė! Tačiau labiausiai Digna mus žavėjo ne apranga, bet savo dvasios stiprybe ir nepasidavimu ligai.“
Pasak vyro, kai moteris buvo išrašyta iš hospiso, ji visą laiką palaikė su juo glaudų ryšį ir netgi tapo jo savanore ir tikinčia katalike.
Dignos liga vėl sugrįžo tik po dviejų metų, nepaisant to, kad gydytojai pranašavo, kad jai liko gyventi tik porą mėnesių.
Dilmos laidotuvėse dalyvavo daug hospiso darbuotojų ir ją pažinojusių žmonių.
„Laidotuvėse dauguma moterų dėvėjo raudonas skrybėlaites, taip pagerbdamos Dignos atminimą – prisimena Tadeuszas. – Nuo to laiko mums visiems raudona skrybėlaitė yra vilties ir hospiso pagalbos simbolis… Mano tėvai šią pagalbą patyrė asmeniškai ir aš visą gyvenimą esu už tai hospisui nepaprastai dėkingas.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
