„Tai buvo viena sunkiausių akimirkų mūsų šeimos gyvenime. Tiesiog negalėjome suprasti ir priimti šios žinios, net kilo mintis, kad įvyko klaida…“ – mokytoja Violeta apie nepaprastas savo tėvų gyvenimo patirtis
„Gimiau mažame, bet labai jaukiame Jašiūnų miestelyje Šalčininkų rajone, kur prabėgo mano vaikystė ir pirmieji mokslo metai, – pasakoja Violeta. – Vaikystę prisimenu tik šviesiomis ir gražiomis spalvomis. Augau su broliu mylinčioje, doroje, rūpestingoje šeimoje.“
Mergina baigė Jašiūnų Mykolo Balinskio mokyklą, kurioje atrado savo stipriąsias puses: meną ir kalbas.
Kalbos jai sekėsi geriausiai, todėl pasirinko lenkų kalbos pedagogiką, nors svajojo ir apie dizaino studijas.
„Mama visada norėjo, kad pasirinkčiau mokytojos, gydytojos arba kirpėjos profesiją, bet likimas lėmė man tapti mokytoja.“
Mokytojos kelias: nuo mokinės iki kolegės
„Baigusi pedagogikos studijas, sugrįžau ten, kur viskas prasidėjo – į savo buvusią mokyklą, tik jau kaip mokytoja. Tai buvo nepaprasta patirtis: vaikščioti tais pačiais koridoriais, bet jau nebe mokine, o mokytoja, – dalijasi mintimis Violeta. – Ypač mane jaudino, kad čia sutikau ir savo buvusius mokytojus, kurie dabar tapo mano kolegomis.“
Violeta visada mylėjo vaikus, nuo pirmųjų darbo dienų su mokiniais užmezgė šiltus ir pagarbius santykius.
„Pastebėjau, kad vaikai natūraliai linko prie manęs, ieškojo patarimų, dalijosi savo džiaugsmais ir sunkumais, – pasakoja moteris. – Tai buvo didžiausias mano darbo atlygis – matyti juos augančius ne tik akademiškai, bet ir bręstančius kaip asmenybes.“
Pasak Violetos, mokytojo darbas niekada nebūna tik profesija.
Tai misija, kuri reikalauja atsidavimo, kantrybės ir meilės tam, ką darai.
Jai tai buvo ne tik darbas, bet ir galimybė padėti jaunai kartai atrasti save, tobulėti ir tikėti savo galimybėmis.
„Esu dėkinga už kiekvieną dieną mokykloje, – pasakoja Violeta. – Už kiekvieną vaikų šypseną ir galimybę, kad buvau jų kelyje į ateitį…“
Nemažiau jaunai mokytojai buvo svarbus ir jos mamos įvertinimas.
„Atsimenu, kai pirmą kartą pasakiau mamai, kad gavau mokytojos darbą, jos akys sužibo džiaugsmu, – prisimena Violeta. – Ji visada tikėjo manimi, ir matyti, kaip jos dukra žengia į šią kilnią profesiją, jai buvo ypatinga akimirka.“
Mama visada sakydavo, kad mokytojo darbas yra ne tik profesija, bet ir pašaukimas.
Ji žinojo, kiek daug širdies jos duktė įdeda į mokymą, kaip myli vaikus ir kaip nori juos įkvėpti siekti savo svajonių.
Mamos palaikymas ir tikėjimas ja Violetai buvo didžiausia dovana, kurią ji gavo šiame kelyje.
Gyvenimo vingiai nežinomi
„Po vienuolikos metų pedagoginio darbo pajutau, kad manyje slypi dar didesnis kūrybinis potencialas, – prisimena Violeta. – Nors mokytojavimas buvo prasminga ir įkvepianti veikla, meniška gyslelė skatino mane ieškoti naujų saviraiškos būdų.“
Violeta susidomėjo fotografija, pradėjo eksperimentuoti su grožio kūrimu – dėlioti muilo kompozicijas, kurti išskirtinius kūrinius iš stabilizuotų augalų.
Ši veikla jai tapo ne tik hobiu, bet ir nauju savęs atradimu.
Kiekviena kompozicija, kurią ji sukurdavo, pasakojo savitą istoriją, atskleidė jos vidinį pasaulį ir leido perteikti grožį bei harmoniją kitiems.
„Kai pasidalinau savo naujomis veiklomis su mama, ji su tokiu pat džiaugsmu palaikė mane, kaip ir tada, kai tapau mokytoja, – pasakoja Violeta. – Mama suprato, kad šiame gyvenimo etape man svarbu ne tik mokyti kitus, bet ir kurti kažką unikalaus, kas džiugintų tiek mane, tiek aplinkinius. Jos palaikymas ir tikėjimas manimi vėl tapo neįkainojama jėga, leidžiančia drąsiai žengti nauju keliu.“
Tėvų gyvenimo keliai
„Mano tėvai – du paprasti, tačiau ypatingi žmonės, kurių gyvenimo keliai prasidėjo ir susikirto Jašiūnų miestelyje, – pasakoja Violeta. – Čia jie gimė, užaugo ir žengė pirmuosius savo žingsnius į gyvenimą.“
Abu baigė Jašiūnų mokyklą ir daugelį metų pažinojo vienas kitą, tačiau jų likimus galutinai sujungė diskoteka, anuomet dar vadinta tiesiog šokiais.
Tai buvo lemtinga diena, kai du jauni žmonės suprato, kad jų gyvenimai turi susipinti.
„Mano mama Gelena buvo nepaprastai stipri, darbšti ir atkakli, bei valinga moteris, – pasakoja Violeta. – Viską gyvenime ji pasiekė savo jėgomis ir pastangomis.“
Violetos mama gyvenime išbandė daugybę sunkių profesijų: virėjos, suvirintojos, koklių formuotojos.
Vienu metu ji sugebėdavo dirbti net dviejuose darbuose, išlaikyti namų ūkį ir rūpintis Violeta ir jos broliu.
Tačiau geriausiai Gelenai sekėsi būti virėja.
Ji turėjo ypatingą talentą sukurti gardžiausius patiekalus, o jos gaminamas maistas ne tik džiugino šeimą, bet ir buvo vertinamas visų, kurie turėjo galimybę jo paragauti.
„Mano mama buvo tas tvirtas pagrindas ant kurio mūsų namuose viskas laikėsi, – pasakoja Violeta. – Jai namai būdavo jaukumo ir saugumo prieglobstis. Labai mylėjo tvarką ir kad viskas būtų savo vietose. To paties mokė ir mus su broliu.“
Violetos tėvas Vladimiras visą gyvenimą dirbo vairuotoju.
Tai buvo ne tik jo darbas, bet ir pašaukimas.
Jis mėgo kelius, keliones ir laisvės pojūtį, kurį suteikdavo vairavimas.
„Jo rankos laikė ne tik automobilio vairą, bet ir mūsų šeimos likimą, – pasakoja Violeta. – Jis visada rūpinosi, kad mums nieko netrūktų. Tėvas buvo ramesnio būdo, kantrus, atsakingas ir rūpestingas savo šeimai.“
40 metų meilės sukaktis
2024 metų vasarą Violetos tėvai minėjo 40-ies metų santuokos sukaktį.
Pasak Violetos, jos tėvai visada papildydavo vienas kitą ir buvo vienas kitam atrama visais gyvenimo etapais.
Tai padėjo jiems išgyventi tiek džiaugsmus, tiek sunkumus.
„Tėvas visuomet buvo tas, kuris suteikia stabilumą, o mama duodavo mums šilumą ir supratimą, – pasakoja Violeta. – Nors mano tėvų asmenybės buvo skirtingos, jų meilė ir bendras tikslas – kurti mums ramų ir saugų gyvenimą – niekada nesikeitė.“
Mamos liga
2020 metų vasarą Violetos šeimą aptemdė juodi debesys.
Mamai staiga pradėjo kristi svoris, atsirado silpnumas, nugaros skausmai.
Iš pradžių tai atrodė kaip paprastas nuovargis, tačiau laikui bėgant jos savijauta ėmė vis blogėti.
Mama pradėjo tikrintis pas gydytojus Šalčininkuose, bet jie negalėjo surasti blogos savijautos priežasties.
Rudenį Lietuvoje buvo paskelbtas Covid-19 karantinas ir visa ši nežinomybė tik dar labiau apsunkino situaciją.
Apribojimai ir baimė dėl mamos sveikatos tapo kasdienybe.
„Negalėjome laisvai lankytis pas nemokamus gydytojus, nes visur buvo griežtos taisyklės ir apribojimai, – prisimena Violeta. – Kiekviena diena buvo lydima nerimo ir laukimo, kada pagaliau sulauksime aiškesnių atsakymų.“
Laikas bėgo, o mamos būklė tik sunkėjo.
Kraujo rezultatai buvo labai blogi, mama staiga pradėjo gelsti.
„Nieko nelaukdami nusprendėme vykti ieškoti pagalbos į Medicinos diagnostikos ir gydymo centrą Grybo gatvėje Vilniuje, – pasakoja Violeta. – Ten mamai atliko daug įvairių tyrimų, patikrino skrandį.“
Skrandyje gydytojai aptiko polipus, padarė polipų audinių biopsiją.
„Šio biopsijos atsakymo visi laukėme su dideliu nerimu ir baime, nes buvome girdėję, kad neretai polipai būna piktybinio pobūdžio, – prisimena Violeta. – Tačiau tyrimo atsakymas mus nuramino, nes jis buvo neigiamas.“
Tačiau mamos savijauta vis blogėja, jos veide dažnai matydavosi nuovargis ir nerimas.
Karantinas ne tik labai apribojo ir apsunkino galimybes gauti reikiamą medicininę pagalbą, bet ir psichologiškai buvo labai sunku.
Prisiskambinti į registratūrą buvo galima tik su didžiuliu vargu, o jei pavykdavo susisiekti – eilės pas gydytojus specialistus buvo nepaprastai didelės.
Tačiau laukti ilgiau nebuvo galima, nes mamos sveikata vis blogėjo.
Šeima kreipėsi į Kardiolitos kliniką, kur jai buvo atlikta kompiuterinė tomografija su kontrastu.
Po šios procedūros pagaliau viskas paaiškėjo…
Mamai buvo aptiktas retas minkštųjų audinių piktybinis navikas – sarkoma.
Kai gyvenimas pasikeičia per akimirką
„Kai mama sužinojo, kad jai diagnozuotas vėžys, tai buvo viena sunkiausių akimirkų jos gyvenime, – prisimena Violeta. – Mums visiems tai buvo didžiulis sukrėtimas. Tiesiog negalėjome suprasti ir priimti šios žinios, net kilo mintis, kad gal įvyko klaida.“
Tai buvo momentas, kai pasaulis tarytum sustojo, o mintys susitelkė į išgyvenimo galimybes ir būsimą kovą su liga.
Pasak Violetos, sunkiausia, žinoma, buvo pačiai mamai.
Ją užvaldė baimė – dėl gyvenimo trukmės, gydymo eigos, skausmo, būsimo gyvenimo su sunkia liga, kilo daugybė klausimų: „Kas dabar bus? Ar man pavyks pasveikti? Kaip pasikeis mano gyvenimas?“ ir netgi: „Kodėl tai nutiko būtent man? Kuo aš nusikaltau, kad turiu tai patirti?“
Gydymo eiga
Mamą paguldė į Santaros klinikas atlikti naviko biopsiją bei atlikti tulžies latakų stentavimą.
„Lankyti mamą ligoninėje neturėjome galimybės, nes karantino metu buvo labai griežti apribojimai, – prisimena Violeta. – Mama mums skambino, kai tik galėjo. Ji buvo labai nusilpusi, nes porą dienų dėl tyrimų buvo negalima valgyti.“
Po išsamių medicininių tyrimų paaiškėjo, kad mamos liga yra sudėtinga ir naviko negalima operuoti.
Nusiminusi mama stengėsi neprarasti vilties, prašė gydytojų kuo skubiau pradėti chemoterapinį gydymą.
Tačiau jos sveikata toliau blogėjo, svoris krito, iki gruodžio ji prarado apie 20 kg.
Gyvenimas tarp diagnozės ir vilties: vėžio refleksijos
Pirmą chemoterapijos procedūrą mamai paskyrė gruodžio 30 dieną Santaros klinikose.
Pasak Violetos, sėdėdama onkologinio skyriaus koridoriuje, mama suprato, kad ji nėra viena šioje kovoje.
Liga, kurią ji turi priimti kaip savo asmeninę naštą, čia, ligoninėje, tarp baltų sienų ir sterilios tylos, pasirodė esanti daug didesnė ir bendresnė.
Panašus likimas ištiko ne tik ją vieną, bet ir daugybę kitų – jaunų, senų, stiprių ir silpnų, su visiškai skirtingomis gyvenimo istorijomis ir likimais.
Ligoninės koridoriuje laikas slinko kitaip.
Čia nebuvo skubėjimo, tačiau kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas tylus atodūsis bylojo apie laukimą – laukimą tyrimų rezultatų, gydymo eigos ar tiesiog vilties, kuri kartais atrodydavo silpna lyg rusenanti žvakė.
Visi žmonės čia buvo dėl vienos priežasties – kovos su liga, kuri nepaisė nei amžiaus, nei socialinio statuso, nei gyvenimo planų.
Skausmas ir viltis yra universali patirtis…
„Mama pajuto, kaip ši tyli vienybė suteikia jai stiprybės, – dalijasi mintimis Violeta. – Ji suprato, kad net ir sunkiausiais momentais ji nėra viena – kartu su ja kovoja visa bendruomenė, kuri, nepaisant ligos, nepraranda vilties ir žmogiškumo.“
Tai buvo pamoka, kurios ji nesitikėjo, bet kuri tapo neatsiejama jos kelionės dalimi.
Stiprybė tarp skausmo ir vilties
Pirmas chemoterapijos kursas sudarė 6 procedūras.
Kiekvienas Gelenos vizitas į procedūrą jai buvo sunkus.
Pykinimas, silpnumas, nuovargis – visi šie šalutiniai poveikiai sekino, bet labiausiai mamą kankino mintis, kad artimieji mato ją tokią pažeidžiamą.
Tačiau palaipsniui ji su tuo susitaikė ir neslėpė, norėjo, kad visi matytų, kaip ji kovoja su liga ir nepasiduoda.
Viena sunkiausių ligos pasekmių mamai buvo plaukų slinkimas.
Tai atrodė kaip paskutinis ženklas, kad liga jau užvaldo kūną.
Tačiau šeima iš visų jėgų ir čia stengėsi jai padėti, parinkome tinkamus perukus ir galvos apdangalus ir viskas susitvarkė.
Mamai netgi atsirado noras puoštis, labiau save prižiūrėti.
Gydymas užtruko 4 mėnesius. Mama buvo labai kantri, o jos geležinė valia neleido pasiduoti.
„Turbūt Dievas norėjo, kad paskutinė chemoterapijos procedūra būtų balandžio pradžioje, kad mama spėtų truputį atsigauti ir balandžio 29 d. atšvęstų savo 60-tą gimtadienio jubiliejų,“ – prisimena Violeta.
Gimtadienio patiekalus mama pagamino pati.
Tai daug pasako apie jos užsispyrimą pasveikti ir nebūti priklausomai nuo artimųjų.
Tėčio liga
2021 metų vasarą tėtis darbe pradėjo jausti lengvus šlapimo pūslės negalavimus.
„Užregistravau jį pas gydytoją į Santaros klinikas, – prisimena Violeta. – Gydytojui nepatiko tėvo tyrimo rezultatai ir jis skyrė jam prostatos patikrinimo procedūrą.“
Jos metu buvo atlikta ir ląstelių biopsija.
„Po dviejų savaičių man paskambino gydytojas ir pranešė liūdną naujiena dėl tėčio sveikatos, – prisimena Violeta. – Tėčiui buvo diagnozuotas prostatos vėžys.“
Violetai teko prisiimti sunkiausią gyvenimo užduotį – pranešti savo artimiausiam žmogui šią sukrečiančią naujieną.
„Tai buvo akimirka, kurią sunku pamiršti – mano balsas virpėjo, žodžiai strigo gerklėje, o akys prisipildė ašarų, – prisimena moteris. – Tėtis, visada buvęs stiprus ir tvirtas, staiga nutilo, pamačiau jo veide sumišimą, baimę ir nerimą.“
Dar sunkiau žinią apie tėčio ligą atlaikyti buvo mamai – ji pati kovojo su vėžiu ir puikiai žinojo ką ši diagnozė reiškia.
„Mamos veidas apsiniaukė, bet ji greitai susiėmė ir pasakė: „Aš tai nujaučiau, tačiau viskas bus gerai“, – prisimena Violeta. – Nieko nesakydami, jie pažvelgė vienas į kitą ir jų žvilgsniuose buvo palaikymas ir supratimas.“
Po gydytojo konsultacijos tėtis buvo operuotas, ir, laimei, operacija pavyko sėkmingai.
Tai suteikė šeimai vilties, jog jo kelias į sveikimą yra įmanomas.
Nors laukė ilgas gijimo procesas, ši žinia suteikė šeimos nariams naujos energijos ir stiprybės.
Tačiau tuo šeimos išbandymai nesibaigė.
Mama ir toliau kovojo su savo liga, bet matydama, kaip tėtis sveiksta, ji įgavo dar daugiau motyvacijos nepasiduoti.
Tėvai tapo vienas kitam didžiausiu palaikymu, nes kas, jei ne jie, galėjo suprasti šią didžiulę kovą geriausiai?
„Gyvenimas kartais siunčia pačius sunkiausius išbandymus, bet juos įveikti lengviau, kai šalia yra mylintys žmonės, – dalijasi mintimis Violeta. – Ir mes, kaip šeima, supratome, jog svarbiausia yra būti kartu, nepaisant visų sunkumų.“
Tačiau nors chemoterapijos procedūros išsekino Geleną, tačiau nepalaužė jos geležinės valios.
Ji visą ligos laikotarpį buvo nepaprastai stipri, niekada nesiskundė savo liga, kovojo su savo silpnumais ir priversdavo save judėti, atsikelti, ruošti kasdienius darbus namuose, norėjo jaustis reikalinga, vaišinti mus ir lepinti anūkus, kurios labai mylėjo.
Mamos ligos progresavimas
Violetos mamai per visą savo ligos laikotarpį (kuris truko 4 metus), teko atlaikyti 4 chemoterapijos kursus.
Du paskutinieji pasirodė neveiksmingi sustabdyti jau gerokai įsibėgėjusią ligą.
„2024 metų vasaros pabaigoje mamai pablogėjo, prasidėjo problemos su valgymu, – prisimena Violeta. – Dėl to jai vis krito svoris ir galiausiai nebuvo jėgų atsikelti.“
Po išsamių tyrimų mamai pranešė baisiausią naujieną, kurią ji tikrai nebuvo pasiruošusi išgirsti…
„Ar tikrai tai jau pabaiga ir nėra jokios vilties? – paklausė ji gydytojo.
„Deja, – pasakė gydytojas, – jums liko visai nedaug gyventi, nes vėžys išplito po visą kūną, ruošime dokumentus į globos namus, nes Jums reikalinga pastovi medicininė pagalba.“
Pagalbos paieškos
„Dėl stacionarios pagalbos įstaigos pasirinkimo man nekilo dvejonių, nes norėjome ir linkėjome mamai pačios geriausios priežiūros, – prisimena Violeta. – Pasitarę su šeima bei gydytojui pritariant nusprendėme susisiekti su Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisu.“
„Į hospisą kreipėmės, nes žinojau, kad tik ten mamai bus suteikta geriausia specializuota paliatyvioji pagalba, – dalijasi mintimis Violeta. – Norėjome, kad ji ne tik gautų profesionalią priežiūrą, skausmo kontrolę ir emocinę paramą, bet kad jai būtų užtikrintas kuo didesnis komfortas ir orumas paskutiniame gyvenimo etape.“
Apie Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso misiją ir veiklą Violeta sužinojo dirbdama Jašiūnų M. Balinskio gimnazijoje.
„Gimnazijos mokytojai kartu su mokiniais kasmet organizuoja labdaringą koncertą, kurio metu surinktos lėšos yra skiriamos Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisui, – pasakoja Violeta. – Renginys ne tik suburia bendruomenę kilniam tikslui, bet ir skatina vaikus ugdyti atjautą sergantiems ir kenčiantiems ligoniams.“
Paskutiniai mėnesiai
Paskutinį savo gyvenimo laikotarpį Violetos mama praleido hospise, kur jai buvo suteikta visa reikalinga paliatyvi pagalba.
„Nors liga jau buvo pažengusi, o gydymo galimybės išseko, hospiso darbuotojai padarė viską, kad šis laikas būtų kuo lengvesnis ir oresnis,“ – susijaudinusi prisimena Violeta.
Mamai buvo nuolat teikiama profesionali medicininė priežiūra – slaugytojai rūpinosi jos higiena ir nuolat stebėjo sveikatos būklę.
Hospiso gydytojai užtikrino, kad skausmo kontrolė būtų efektyvi, reguliariai koreguodami vaistų dozes, kad Gelena jaustų kuo mažiau skausmo.
Hospiso personalas taip pat pasirūpino, kad Violetos mama gautų ir emocinę bei dvasinę paramą – su ja bendravo psichologė, kunigas, o taip pat ir hospiso savanoriai, kurie tiesiog skirdavo laiko pabūti su ja kartu, pabendrauti ir palaikyti.
„Nepaisant sunkios būklės, mama jautėsi rami, nes buvo apsupta rūpestingų ir geranoriškų žmonių, – prisimena Violeta. – Ji ypač vertino šiltą personalo ir gydytojų bendravimą ir tai, kad mes ir artimieji galėjome ją lankyti be griežtų apribojimų, praleisti su ja tiek laiko, kiek tik ji norėjo.“
Buvo akimirkų, kai Violetos mamos nuotaika būdavo gera – ypač tada, kai Violeta ką nors atveždavo iš namų, rodydavo savo darbus, filmukus iš anūkų koncertų, o ypač kai duktė ją papuošdavo, pagražindavo.
Nors Gelenos jėgos silpo, ji jautėsi svarbi, mylima ir ne vieniša.
Atsisveikinimo diena atėjo netikėtai, tačiau, laimei, šeima spėjo paskutinį kartą atsisveikinti su mama.
„Mama išėjo ramiai, apsupta meilės ir šilumos, žinodama, kad ja rūpinamasi su didžiausia pagarba, – susijaudinusi prisimena Violeta. – Esu dėkinga hospisui už kiekvieną mamai suteiktą ramybės ir paguodos akimirką.“
Gyvenimo pamokos
Susidūrusi su didžiuliais gyvenimo iššūkiais mamos ligos metu, Violeta ypač gerai suprato hospiso svarbą.
„Hospisas yra nepaprastai svarbi pagalbos forma tiems, kurie susiduria su nepagydomomis ligomis sergančių ligonių slauga paskutiniu jų gyvenimo tarpsiu, – dalijasi mintimis Violeta. – Dažnai žmonės net nežino apie tai arba mano, kad tokios paslaugos nėra reikalingos, nes nesupranta, kokią pagalbą hospisas suteikia tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.“
Pasak Violetos, ir ji pati hospiso reikalingumą visiškai suprato tik tada, kai jos mamos gydymas jau nebebuvo efektyvus, tačiau norėjosi užtikrinti savo mylimam žmogui kuo geresnę gyvenimo kokybę, skausmo kontrolę ir emocinę paramą paskutiniu jos gyvenimo laikotarpiu.
Hospisas suteikė Gelenai ne tik medicininę priežiūrą, bet ir didžiulę psichologinę ir dvasinę pagalbą, kuri buvo svarbi tiek jai, tiek jos šeimai, padėjo oriai ir be kančios praleisti paskutines dienas.
„Hospisas tikrai nėra vieta, kur žmonės „tiesiog laukia pabaigos“, – dalijasi mintimis Violeta. – Tai labai reikalinga įstaiga, kur rūpinamasi, kad paskutinės gyvenimo akimirkos būtų kuo ramesnės ir oresnės. Kiekvienas, susidūręs su sunkiomis ligomis, anksčiau ar vėliau supranta, kokia nepaprastai svarbi yra ši pagalba.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
