„Kai pamačiau ją, labai išsigandau, nes ji svėrė gal tik kokius 40 kilogramų…“ – nepamirštamos vilnietės teisininkės Katažynos patirtys, slaugant savo artimuosius.

„Slaugydama savo artimuosius turėjau tikrai nepamirštamas patirtis, kurios mane labai pakeitė ir daug ko išmokė, – pasakoja vilnietė teisininkė Katažyna. – Visos jos užklupdavo mane labai netikėtai“.

Pasak Katažynos, vieną dieną jos teta (mamos sesuo) Danuta netikėtai paskambino ir papasakojo, kad jai labai negera. Moteris nustebo, nes iki tol sveikata teta niekada nesiskundė.

„Kaip ir mano mamai, jai paprastai visada viskas būdavo gerai ir ji niekada niekuo nesiskųsdavo, – prisimena moteris.

Tačiau nuvažiavusi ir pamačiusi Danutą ji tiesiog nustėro.

 „Danuta atrodė labai išsekusi ir sulysusi, svėrė gal kokius 40 kilogramų, – prisimena moteris. – Kas tau atsitiko, kodėl, sakau, nesikvieti pagalbos?“

„Ką aš ten kviesiu, – atsakė teta. – Viskas man buvo gerai…“

Katažyna įprašė tetą kartu su ja važiuoti į Vilnių pas gydytojus pasitikrinti, nes jau tikrai buvo aišku, kad jai ne „viskas gerai“.

Atvažiavus į Vilnių, Danutai tuoj pat buvo atlikti visi reikalingi tyrimai.

Tyrimų atsakymai sukrėtė visus: Danutai buvo nustatytas 4 stadijos vėžys, kuris jau buvo apėmęs visą kūną – krūtį, kaulus, netgi smegenis…

„Teta gulėjo ligoninėje, po to paprašiau ją paimti priežiūrai į Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą. Tačiau nepaisant visų pastangų, buvo jau per vėlu, liga jau buvo per toli nuėjusi ir netrukus Danuta mirė…“

Nauji išbandymai

Artimiesiems dar nespėjus atsigauti po mamos sesers mirties, Katažynos mama Irena taip pat rimtai susirgo.

„Mamos tyrimai parodė, kad jai yra 4 stadijos riestinės žarnos piktybinis navikas su metastazėmis kepenyse, – pasakoja Katažyna.

Tai buvo didžiulis netikėtas smūgis visai šeimai, nes mama sveikata niekada nesiskundė.

 „Mamai paskyrė chemoterapiją, o tam reikėjo atsigulti parai į ligoninę, – prisimena Katažyna.

Irena atsigulė į ligoninę, tačiau po chemoterapijos jai buvo taip bloga, kad ji kategoriškai atsisakė jį toliau tęsti.

„Kiek man lemta, tiek aš ir gyvensiu, bet daugiau ten nevažiuosiu, – tvirtai pasakė ji. – Po tos chemoterapijos man darosi tik dar blogiau, todėl nebenoriu to tęsti…“

Irena grįžo į namus ir kurį laiką jautėsi lyg ir neblogai.

Tačiau liga progresavo ir jai netrukus pasidarė taip blogai, kad ji porą savaičių negalėjo netgi į tualetą nueiti.

Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad Irenai reikia skubios operacijos, nes jai gresia mirtinas pavojus.

„Santaros klinikose suradau mamai chirurgą, kurį įkalbėjau daryti mamai operaciją – prisimena Katažyna. – Prisimenu, prašiau jo daryti ką nors, nes mama negali nei valgyt, nei į tualetą nueiti… Kas jau blogiau jau gali būt ir ką man daryti? Numarinti ją badu?“

 „Chirurgas pagaliau sutiko operuoti mamą tik su raštišku mano leidimu, – prisimena Katažyna. – Jis man pasakė, kad leidimo reikia todėl, kad mama gali operacijos neatlaikyti.

Tačiau operacija pasisekė, jos metu Irenai išoperavo auglį ir žarnyne suformavo stomą.

Irena vėl grįžo į namus dukters priežiūrai.

Laiminga šeima

„Mano vaikystė buvo labai laiminga, – prisimena Katažyna. – Šeimoje buvau vienturtė, todėl tėvai mane lepino.“

Abu Katažynos tėvai buvo vyresnio amžiaus.

Jos tėčiui dukters gimimo metu buvo 55 metai, mamai Irenai – 40.

„Man gimus tėvams reikėjo pasirinkti, kuriam iš jų mane prižiūrėti, – pasakoja Katažyna. – Tėtis nusprendė išeiti į pensiją ir mane auginti, o mama dirbo notarų biure.“

„Mano mama buvo labai gera ir nuoširdi, ištiesdavo pagalbos ranką visiems, kam jos reikėdavo, – pasakoja mergina. – Ji buvo labai darbšti, vasarą nenuilsdama dirbdavo sode Pavilnyje, ten praeidavo mūsų vasaros…“

 Irena buvo gera šeimininkė, gamino labai skanų maistą, belaukiant svečių nuostabiai papuošdavo stalą.

„Mama man vis kartodavo, kad labai myli žmones ir nemoka viena gyventi, todėl svečius priimdavo labai svetingai ir prabangiai, – prisimena Katažyna. – Ji taip pat turėjo gražų balsą, mokėjo daug dainų ir dažnai dainuodavo. To jos nuostabaus balso man labai trūksta…“

Baigusi Vilniaus Mykolo Riomerio universitetą ir gavusi Teisės bakalauro laipsnį, Katažyna nutarė tęsti studijas ir tame pačiame universitete gavo Baudžiamosios teisės ir kriminologijos magistro laipsnį.

„Baigti universitetą galėjau tik su tėvų pagalba, – pasakoja Katažyna. – Jie rėmė mane kaip tik galėjo. Mama dirbo juriste, tačiau vėliau to darbo neteko ir jai teko dirbti valytoja.“

Katažynos tėtis mirė nuo insulto būdamas 86 metų.

Mamos slaugymas namuose

„Atsivežiau po operacijos mamą pas save į namus ir pradėjau ją slaugyti, – prisimena Katažyna. – Ligoninės medikai mane apmokė apvalyti mamos stomą, keisti valymo maišiukus. Tai turėjau daryti reguliariai, kas porą dienų.“

Katažyna tuo metu dar dirbo valstybės tarnautoja. Pradėjus slaugyti mamą, darbovietė jai netgi leido dirbti iš namų.

Tačiau Irenai pradėjus silpti, jai prireikė žymiai daugiau priežiūros, todėl dukteriai darbą teko palikti ir visiškai atsidėti slaugymui.

„Pradėjusi slaugyti mamą, susiskambinau su Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisu ir paprašiau jų pagalbos, – prisimena Katažyna. – Hospisas mielai sutiko ir jų darbuotojai pradėjo pas mane atvažinėti po porą kartų per savaitę. Tokia ligonių slaugos tarnyba hospise vadinasi namų hospisu.“

Pasak Katažynos, paguldžius mamą į hospisą jos priežiūra būtų žymiai kokybiškesnė ir moteriai būtų daug lengviau (tuo metu ji jau turėjo du vaikus), tačiau  jos mama labai prašė, kad duktė ją prižiūrėtų, slaugytų ir leistų numirti namuose, ir Katažyna negalėjo atsakyti mylimai mamai.

 Mamos slauga netrukus pasidarė nepaprastai sudėtinga ir sunki.

„Prisimenu rugsėjo pabaigoje paprašiau hospiso, kad jie atvežtų pas mus į namus funkcinę lovą, kad būtų lengviau ją aptarnauti, nes mamos kojos jau nebelaikė, – prisimena Katažyna. – Jai kojose pradėjo kauptis vandenys, jos pasidarė kaip kaladės, atsirado randai, kuriuos reikėjo tvarstyti.“

Hospiso darbuotojai kasdien atvykdavo į jų namus, keisdavo tvarsčius, padėdavo kuo galėdavo.

Po kiek laiko jie jau atvažiuodavo pas Katažyną kas dieną, nes pagalbos reikėjo vis daugiau.

„Kas rytą laukdavau namų hospiso žmonių, kad man padėtų, – prisimena moteris. – Jų atvažiavimas man visada buvo ne tik didžiulė medicininė, bet ir psichologinė pagalba.“

Irenos  padėtis blogėjo ir Katažynai darėsi vis sunkiau.

„Mama pradėjo labai blogai miegoti ir naktį kaskart mane kviesdavo, – prisimena Katažyna. – Aš tiesiog negalėjau miegoti, nes visą laiką buvau budėjimo režime. Mama mane kviesdavo naktį po 10 ar daugiau kartų. Atsikėlusi ir nuėjusi pas ją, aš po to negalėdavau užmigti bent pusvalandį, o per tą pusvalandį mama dar kartą mane pakviesdavo…“

Po pusantro mėnesio tokios priežiūros nuo nemigos ir išsekimo Katažyna vos laikėsi ant kojų.

O moteriai gi reikėdavo pasirūpinti ir savo šeima ir dviem vaikais.

„Tą naktį, kai mirė mama, aš pas ją nespėjau ateiti, – prisimena moteris. – Keletą dienų prieš jai išeinant spėjau pakviesti kunigą, kuris jai suteikė paskutinį patepimą.“

Katažyna labai šiltai prisimena kasdienę hospiso pagalbą, be kurios jai būtų buvę nepaprastai sunku.

„Kaip ir sakiau, nekantriai laukdavau namų hospiso darbuotojų kiekvieną rytą, – kalba Katažyna. – Tiesiog neįsivaizduoju, ką būčiau be jų dariusi ir kaip pajėgusi viena susitvarkyti… Tokiais atvejais namų hospisas yra tiesiog nepakeičiamas.“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas