„Net negalėjau įsivaizduoti, kad sunkiausiais gyvenimo momentais būtent muzika ir kūryba mane gelbės,padės išsivaduoti iš skausmo…”

„Mano mama buvo pianistė, puiki atlikėja, pedagogė ir koncertmeisterė, ir šiaip nuostabi, įkvepianti kitus savo meile gyvenimui asmenybė – pasakoja Agnė Arbačiauskienė. – Kiekvienas, pažinojęs ją bent valandėlę negalėjo jos pamiršti.“

Pasak Agnės, nesvarbu ar tai būtų jaunas, ar senas žmogus, paprastas darbininkas ar meno žmogus, su visais ji rasdavo bendrą kalbą, mokėjo pradžiuginti, išklausyti, padėti ir visuomet dalindavosi savo patirtimi, kaip ji sakydavo, „puldavo stačia galva padėti“.

Agnės mama ją su seserimi užaugino viena. Jai teko sunkiai dirbti, dažnai ir savaitgaliais ar net vėlyvą vakarą.

Nes toks jau yra muzikanto darbas – koncertai, išvykos, gastrolės..

„Todėl mums teko tapti savarankiškomis nuo mažų dienų, gaminti valgyti ir būti pačioms atsakingoms už savo mokslus,“ – prisimena Agnė.

Vaikystė Kaune

„Mano vaikystė prabėgo gimtajame mieste Kaune, nepaprastai gražioje vietoje, Vilniaus gatvėje, – prisimena Agnė. – Ten yra tokie gražūs pastatai kaip Kauno Katedra, Kauno Rotušė, gražioji Santaka.“

Ten buvo ir Agnės kasdienis takelis į J. Naujalio Meno ir muzikos mokyklą, nuostabų pastatą senoviniais laiptais ir gražiomis baltomis kolonomis. Jame dabar įsikūrusi Kauno Arkivyskupija.

Agnė prisipažįsta, kad netgi dabar, kiekvieną kartą būdama Kaune, mėgsta praeiti tuo savo kasdieniu takeliu, pasigrožėti ir prisiminti.

„Tas laikas tikrai nebuvo lengvas, – pasakoja Agnė. – Tačiau esu nepaprastai dėkinga savo mamai už tai, jog nukreipė mane muzikos keliu.. Tuomet net negalėjau įsivaizduoti ar suprasti, kad sunkiais gyvenimo momentais būtent muzika ir kūryba mane gelbės, padės išsivaduoti iš skausmo.“

Mergina pasirinko mokytis violončelės specialybę.

Agnė buvo labai užimta, pamokų buvo daug, nuolat reikėjo groti ir ruošti pamokas ne tik iš paprastųjų mokyklos dalykų , tačiau ir iš kiekvienos muzikinės pamokos.

Tačiau būtent didelis užimtumas nuo pat vaikystės išmokė ją būti darbščia ir už tai Agnė yra labai dėkinga mamai.

„Mama buvo ypatinga asmenybė, – su didele meile prisimena Agnė. – Jos vitališkumas, nepaprasta meilė gamtai, sugebėjimas grožėtis smilgomis, jūra, saulėlydžiais, kaimo pievomis buvo kažkas stebuklingo…. Labiausiai mama mėgo  rinkti ir džiovinti žemuoges, gerdavo jų arbatą ir sakydavo, kad ji kvepia rojumi…“

Baisi diagnozė

„Kai 2021 m. rudenį mamai diagnozavo vėžį, galite tik įsivaizduoti koks tai buvo didžiulis smūgis, kaip ir visiems žmonėms, kurie išgirsta tokią diagnozę, – prisimena Agnė. – Tačiau kiekviena patirtis yra asmeniška ir ypatinga savaip…“

Pasak moters, jos mamos meilė gyvenimui, trykšte trykštantis optimizmas, tas nepaprastas mamos talentas įkvėpti ją meilei, gyvenimui, gamtai, viskas, kas bebūtų gyvenime, taip nesiderino su šia liga…

„Žiūrėjau į savo mamą ir negalėjau patikėti, kad ji serga tokia baisia liga, – prisimena Agnė.- Ji buvo tokia gyvybinga ir stipri! Ji tiek dar troško patirti!“

Tačiau liga yra liga…

„Praėjome nemažą kelią po operacijos, – prisimena Agnė. – Bandėme įvairius gydymus. Mamos organizmas labai audringai į juos reagavo, būdavo sunkios reakcijos…“

Tačiau Agnė bandė viską, trokšdama atrasti bet ką, kas padėtų, buvo pasiryžusi ir brangioms lašelinėms privačioje klinikoje.

Galiausiai ji su mama Iš Kauno persikraustė į Vilnių ir išnuomavo butą, kad mama galėtų lankytis Vilniaus Santariškių klinikų Nacionaliniame Vėžio institute.

„Čia mums bandė padėti, tačiau nepatyrėme nieko panašaus į šiltą žmogišką santykį, – prisimena Agnė. – Po kurio laiko mums pasiūlė paliatyvų gydymą. Mamai tai buvo didelis smūgis. Ji tai priėmė kaip savęs nurašymą… Buvo sunku ją ir paguosti…“

Pažintis su hospisu

„Viskas pasikeitė, kai susisiekėme su Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisu ir mus nuolat pradėjo lankyti hospiso komanda, – prisimena Agnė. – Pirmą kartą po ilgo laiko mama apsidžiaugė, nes pamatė labai šiltus žmones, kurie nei akimirkai nesiruošė jos gailėtis! Jie nuolat kalbėjo tik optimistiškai, tvirtai ir su tikėjimu!“

Pasak moters, iš hospiso darbuotojų jos gavo daugybę patarimų, kur ir ką galima gauti, kas ir kaip mamai gali padėti.

Hospiso slaugytojos atvykusios patikrindavo mamos būklę, pastatydavo lašinę, nukreipdavo kur reikia ir meistriškai mokėdavo nuteikti kokiems nors vaistams ar procedūrai, kuriems mama priešindavosi, nes buvo labai užsispyrusio charakterio.

„Tačiau hospiso slaugytoja visada sugebėdavo rasti tinkamus žodžius, – prisimena Agnė. – Tariu didžiulį DĖKUI šiems atsidavusiems žmonėms!”

Pasak moters, ji neįsivaizduoja, kiek hospiso darbuotojams reikia turėti vidinės stiprybės per dieną aplankyti šitiek žmonių, įvairiame stovyje, tiek fiziniame, tiek emocionaliame! Juk jiems taip pat tenka kas dieną susidurti su ligonių artimaisiais, kurie taip pergyvena, kad ne visada būna geranoriški, nes skausmas verčia ieškoti kaltų….

„Hospiso darbuotojos visada išklausydavo visas mamos bėdeles, o juk žmogui sergančiam tokia liga tai yra nepaprastai svarbu!, – su didžiuliu dėkingumu prisimena Agnė. – Hospiso komanda blogėjant stoviui atvažiuodavo pas mus kiekvieną dieną!“

Atvykimas į stacionarą

Mamos būklei vis blogėjant, Hospiso komanda ėmė kalbinti Agnės mamą persikelti į hospiso stacionarą.

Deja, mama ilgai priešinosi, nes jai atrodė, kad tai reiškia pasiduoti…

„Aš labai stengiausi mama tinkamai pasirūpinti, tačiau taip pat mačiau, kad jai jau reikalinga nuolatinė medikų priežiūra ir pagalba, – prisimena Agnė.- Todėl kai tik atsirado galimybė, aš tiesiog išmaldavau mamos atsigulti į hospiso stacionarą…“

Pagaliau Agnės mama sutiko, nes jos sveikatos būklė nuo sunkios ligos blogėjo.

„Hospise mano mama labai gerai rūpinosi, – prisimena Agnė. – Į žodį „GERAI” telpa labai daug. Sakau tą ne dėl reklamos, o dėl to, ką asmeniškai mačiau. Ji gavo  tiek daug ir tokio kokybiško dėmesio, jog sakė „jaučiuosi kaip karalienė.“ Tarkim, ji labai priešindavosi maudynėms, nes jai tai buvo sunku fiziškai…“

Tačiau ir šią problemą hospisas išsprendė.

Pasak Agnės, ji prisimena, kaip vieną dieną ateina į hospisą ir mato savo mamą švarutę, naujais gražiais drabužiais ir švariais plaukučiais.

Agnė nustebusi klausia mamos, kas atsitiko?

„Agne, tu neįsivaizduoji koks čia lygis!, – susižavėjusi pasakojo mama. – Mane išprausė lovoje! Ir kokios jos dėmesingos, kaip viską švelniai darė! Aš taip nenorėjau, kad man plautų galvą, bet dabar tokia laiminga esu, kaip švelniai man viską padarė!”

Pasak Agnės hospiso gydytojas buvo jos ypatingai gerbiamas ir mylimas, nes visada reaguodavo į mamos nusiskundimus ir būklę, niekada nepriimdavo to kaip kokio seno žmogaus paistalų, ji galėjo viskuo su juo pasidalinti.

Gydytojas taip pat visada su Agne aptardavo mamos gydymą, tyrimus, galimybes.

Šv.Velykos Hospise

„Mama labai norėjo pasimatyti su visa mano šeima per Šv. Velykas, – prisimena Agnė. – O mūsų yra šeši.“

Tiek žmonių tikrai per daug lankymui hospiso palatoje, gerbiant kitų privatumą, todėl gydytojas pasiūlė mamai išvažiuoti į lauką su vežimėliu ir visiems susitikti, nežiūrint to, kad mama jau buvo silpna.

„Bet kokia ji laiminga tada buvo! – susijaudinusi prisimena Agnė. – Kaip gera suteikti senam sergančiam žmogui tiek džiaugsmo, ir kai matai kaip jo akys spindi, tau pasidaro tiesiog gėda skųstis dėl kažkokių menkniekių savo gyvenime, visiškai kitaip pervertini savo vertybes..“

Agnės mama nebuvo tikintis žmogus, bet, matyt, akistatoje su tokia liga imi kitaip mąstyti… Tai tik dėka tikėjimo šviesos, skleidžiamos Hospise.

Sekmadienį hospise aukojamos Šv Mišios. Tie ligoniai, kurie guli ir negali jose dalyvauti, savo palatoje gali klausytis jų per kolonėlę.

Po Šv. Mišių kunigas aplanko kiekvieną ligonį, dalina ostiją, tačiau Agnės mama pasakė, kad negalinti jos priimti, nes nepriėjo išpažinties.

Tada kunigas atsinešė uždangalą, kad viskas vyktų korektiškai, išklausė mamos išpažintį, atleido jai visas nuodėmes, pasakė sukalbėti kiekvieną dieną „Tėve mūsų“.

„Mama paprašė manęs atvežti jai maldą, – prisimena Agnė. – Aš atvažiavusi buvau iki ašarų sujaudinta koks šviesus tada buvo mano mamos veidas!“

Mamos gimtadienis buvo likus dviems savaitėms iki jos išėjimo.

„Mama tada buvo jau labai silpnutė, bet vis tiek labai gražiai pasipuošė, – prisimena Agnė. – Esame nepaprastai dėkingi hospiso gydytojui už supratimą ir už tai, kad leido susėsti mums visiems vestibiulyje ir pabūti su mama jos gimtadienio proga. Tai mums tikrai nepaprastai daug reiškė.“

Pasak Agnės, turbūt neužtektų žodžių žodyne kad padėkoti Hospisui už jos mamai suteiktą pagalbą.

„Nežinau kitos tokios vietos, kur tokia šviesi aplinka ir absoliučiai nėra ligoninės jausmo, – dalijasi mintimis Agnė. – Hospise nėra jokių baltų chalatų, nepaprasta švara. Aplinka sutvarkyta taip jaukiai, kad palatos atrodo kaip namų kambariai… Duok Dieve jiems stiprybės ir pagalbos!“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas