Trečioji Kalėdų diena
Beveik tris mėnesius Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys vyrai ir viena moteris savo rankomis ir savo jėgomis kūrė mažus stebuklus – kilimėlius, kuriuos gruodžio 27-ąją įteikėme Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso gyventojams. Du kraštutinumai – žmonės, padarę baisius nusikaltimus, už kuriuos visą savo gyvenimą turės praleisti už grotų ir žmonės, lūkuriuojantys galutinėse savo gyvenimo stotelėse. Hospiso darbuotojai kilimėlius sutiko priimti labai noriai, tačiau pačių sergančiųjų reakcijos buvo ypatingos. Tyli padėka, nesuvaidintas džiaugsmas, viltis ir nuostaba.
Turbūt kyla klausimas: kam visa tai? Atsakymas iš ties paprastas. Esame linkę kaltinti žmones, padariusius nusikaltimus ne tik dėl to, kad jie padarė nusikaltimus, bet ir dėl to, jog bausmės atlikimo metu jie sau patogiai ir šiltai tinginiauja, kuomet visa visuomenė kenčia ir skursta. Matyt, kuomet pats nenukeliauji į kalėjimą, tol taip ir mąstai. Šia programa nenorėjome padaryti didelių žygdarbių ir tapti herojais. Norėjome parodyti ir visuomenei, ir sau, ir patiems nuteistiems bent lašą, jog ir atliekant bausmę yra įmanoma padaryti darbų, kurie neneša dar daugiau skriaudos esantiems laisvėje, o bent iš dalies prisideda prie jos gyvavimo, kūrimo ir kaitos. Šią dieną laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme nuteistas žmogus turi kamerą, kartais joje – kaimyną, lovą, maisto ir marias laiko. Būtent tą laiką ir norėjome paversti prasmingu laiku. Du kartus per savaitę po dvi valandas Lietuvos kalinių globos draugijos savanoriai kartu su nuteistųjų grupe gamino kilimėlius. Jau tai atnešė nemažai naudos, žinių bei įgūdžių. Pajutome, jog nuteistam žmogui tos dvi valandos praleistos su mumis, leido įkvėpti laisvės oro.
Spėju, jog iki paskutinės minutės kilimėlių gamintojai netikėjo, jog visas jų padarytas darbas atiteks tam, kam ir buvo suplanuota. Labai norėčiau, jog nuteistieji būtų matę, kaip ant jų pagamintų kilimėlių ligoniai sunkiai ir nedrąsiai iš lovos kėlė savo kojas, tam, kad pajustų jų minkštumą. Juk ir mums, visai visuomenei, įprastu atveju reikia įdėti labai daug pastangų į tai, kad kasdieną nekaltintume to, kas mums dažnai artima yra tik žiniasklaidos ar televizijos dėka, į tai, kad nustotume nekęsti net nepažinę. Šių kilimėlių darymui nereikėjo jokių stebuklų, jokių milžiniškų lėšų, ypatingų talentų ar sugebėjimų. Užteko gauti leidimus, įpūsti šiek tiek vilties nuteistiesiems, jog viskas pavyks, nestresuojant padaryti tai ir turėti rezultatą. O jis yra toks – trečioji šventų Kalėdų diena hospise esantiems ligoniams, kurie savo gyvenimo pabaigoje jau be pykčio priima dovanas iš tų, kuriems labai svarbu, kad juos priimtų.
Indrė