Buvau viena iš tų, kurie nuo rudens kiekvieną savaitę kartu su nuteistaisiais dalyvavo kilimėlių darymo užsiėmimuose. Taip pat viena iš tų, kuriuos griaužė nerimas ar atsiras norinčių darbuotis labdarai, kaip mums pavyks, ar neišsiskirstys nusivylę nuteistieji, ar kažkam bus įdomūs mūsų darbo rezultatai? O svarbiausia, ar nebus kalinių rankomis sukurtas daiktas atgrasus kaip ir patys nuteistieji yra atgrasūs didžiajai daliai visuomenės, kuri niekaip nepriima, kad ir ta neteisingoji visuomenės dalis gali keistis į gerą.
Šiandien man belieka apgailestauti, kad darbštiesiems blogiukams neteko išgyventi tokios nuostabios žmogiško gėrio pamokos, kuomet hospiso direktorė sesuo Michaela, savanorės ir medicinos darbuotojai priėmė mūsų atvežtus kilimėlius ir švelniai atsiklausus ligonių, juos padalino po palatas. Nepajus nuteistieji ir tos nuostabios ligonių, kuriuos kančia prirakino prie lovos, reakcijos – nuoširdžiausios padėkos už žmogišką rūpestį jais, kuris pasirodo gali būti išreikštas ir per paprastus kilimėlius. Tai jų širdys kalbėjo jų lūpomis, o man beliks pasitelkti gražius žodžius ir, pasitaikius pirmai galimybei savanoriaujant anapus grotų, pabandyti perduoti tą nuostabią žmogiško gerumo reakciją, kuri, manau bus žymiai veiksmingesnė nei šimtai perauklėjimo priemonių baudžiant.
Julija