Kas yra hospisas?
Hospisas – pažengusios stadijos lėtinėmis ir nepagydomomis ligomis sergančių žmonių priežiūra. Ši priežiūra, dar vadinama paliatyviąja ir hospiso priežiūra, taikoma tada, kai ligos išgydymas nėra įmanomas, o ligoninė, kad ir labai norėdama, „daugiau niekuo negali padėti“.
Labai dažnai žodį „hospisas“ pacientai ir jų šeimos nariai supranta ir sieja su vieta, kur žmogus praleidžia paskutines gyvenimo dienas ir tiesiog „laukia mirties“. Toks suvokimas – itin toli nuo tiesos. Hospisas padeda žmonėms nepagydomos ligos stadijoje, rūpindamasis jų fiziniais, psichiniais, dvasiniais ir socialiniais poreikiais. Hospiso specialistų ir savanorių komanda stengiasi pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, palengvindama negalavimus, malšindama skausmą, teikdama psichologinę ir dvasinę paramą, užtikrindama saugumo ir orumo jausmą. Vadovaudamasi hospiso priežiūros idėja, hospiso komanda taip pat užtikrina, kad pacientai gyventų kuo aktyvesnį gyvenimą. Hospisas savo paramą ir profesionalią priežiūrą teikia ne tik pacientui, bet ir jo šeimai.
Slaugą teikiame savo hospiso namuose Vilniuje, Rasų g. 4 (hospiso stacionaras) ir paciento gyvenamojoje vietoje (namų hospisas). Numalšiname skausmą, lydinčius simptomus (pykinimą, vėmimą, karščiavimą ir kt.), palaikome psichologiškai ir dvasiškai.
Vadovaudamiesi hospisų judėjimo praktika, gerbiame paciento laisvę ir autonomiją. Teikiame pagalbą 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą, ir visa tai darome nemokamai. Hospiso pagalba ir priežiūra teikiama kiekvienam, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, politinių ar religinių įsitikinimų.
Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas Vilniuje – tai namai, kuriuose viešpatauja meilė, gerumas ir viltis. Kiekvienas, peržengęs šios vietos slenkstį, įsitikina jos unikalumu. Pacientai čia gauna ne tik profesionalią ir visapusišką pagalbą, padedančią oriai ir be skausmo gyventi iki paskutinių akimirkų, bet ir paramą, pasiekiančią giliausias širdies gelmes – vietas, kuriose saugomos traumos, neįgyvendintos svajonės ar klausimai, į kuriuos niekas nebandė atsakyti daugelį metų. Po hospiso stogu daugelis pirmą kartą susiduria su nesavanaudiška globa, draugyste, empatija, susidomėjimu. Jie pamiršta savo abejones, baimes ir vienatvę. Būtent „hospiso angelai“ gali palengvinti skausmą, nuraminti pacientą drumsčiančias mintis, suteikti vilties ir paruošti oriam išėjimui. Ne be pagrindo hospiso Globotinių pasakojimuose hospisas kartais vadinamas Gailestingumo Betliejumi, Gerumo ambasada arba Tiltu į dangų.
