Prieš trejetą mėnesių Lietuvos kalinių globos draugijios savanoriai, gavę Lukiškių kalėjimo direktoriaus leidimą ateiti pas nuteistuosius iki galvos, pradėjo savo sumanytą projektą „Kilimėliai„. Tai dalis jau veikiančios „Socialinių įgūdžių“ programos. Viena iš programos dalių, mokytis bendrauti, dalintis savo sukurtais darbeliais ir geromis mintimis, ugdyti kantrybę ir pagarbą vienas kitam, kitokiai nuomonei. Rišti kilimą nėra taip paprasta, reikia nemažai kantrybės ir kruopštumo. Taigi, užduotis ne iš lengvųjų, bet vyrai puikiai susitvarkė su šia užduotimi. Proceso metu kalbėjome apie viską, apie gyvenimą nelengvą (ne materialiąja prasme), meilę tėvams, artimiesiems, Tėvynei, saulę, kurios beveik nemato, lietų ir vėją, kurie tik girdisi ir dažnai taip sušiaušia jausmus, santykius, kančią, skausmą, viltį. Apie viltį prakalbus supratom, kad kilimėlius skirsim nepagydomai sergantiems žmonėms.
Laikas taip greitai bėgo, kad jau galvojom nesuspėsim surišti reikiamo kiekio kilimėlių, bet viskas pavyko. 2013 metų gruodžio 18 d. susirinkome Lukiškių kalėjime paskutinei priemonei-simboliniam kilimėlių perdavimui VšĮ Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisui, kuriame gydomi sunkūs ligoniai. Hospisą atstovavo darbuotojai Aneta ir Andžejus. Tai buvo jaudinanti priemonė, nes kartu su nuteistaisias ir savanoriais buvo ir nuteistųjų artimieji. Turiu paaiškinti, kad nuteistieji iki gyvos galvos neturi teisės susitikti su savo artimaisiais. Jie tik kartą per du mėnesius turi galimybę bendrauti pasimatymų kambaryje „per stiklą“. Viskas praėjo puikiai, buvo sunku skirtis, bet kaip sakoma, skiriamės, kad vėl susitiktume.
Antroji „Kilimėlių“ kelio dalis jau vyko pačiame Hospise, kur buvome šiltai sutikti direktorės sesers Michaelos. Turiu prisipažinti, kad širdis virpėjo, nebuvau tikra, kad būsim taip priimti. Pamaniau, kad kalėjime man viskas paprasčiau, nei čia. Atrodytų namai, kur jau nėra jokios vilties, o aplink tiek meilės ir tiek gyvybės, kad visai nesupranti, kur atsiradęs. Kilimėliai buvo patiesti tiesiai po kojomis prie lovų, kad būtų šilta ir jauku išlipus iš lovos. Visa tai užfiksuota nuotraukose.
Manau ši graži akcija, yra gražios draugystės pradžia tarp Hospiso ir Lietuvos kalinų globos draugijos. Jau turim planų ateičiai.
Milda Bliumenzonienė
Lietuvos kalinių globos draugijos
Socialinės priežiūros centro vadovė
Julijos liudijimas
Indrės liudijimas
Kristinos liudijimas