Beveik visuose pasaulio kultūrose sąmoningas žudymas (eutanazija ir savižudybė padedant kitam) netgi esant terminalinei ligos stadijai yra uždraustas.
Vienas iš Dešimties Dievo Įsakymų sako: „NEŽUDYK!“ Tai įsakymas mums, visai žmonijai, nepaisant tikėjimo, rasės ar tautybės.
Hipokrato priesaika, sukurta V – ame amžiuje prieš Kristų pagoniškoje aplinkoje, turėjo šiuos žodžius: „Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat neduosiu patarimų, kurie galėtų sukelti mirtį. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai“. Dvidešimt penkis šimtmečius šie žodžiai buvo etikos kelrodžiu viso pasaulio medicinai.
Mes kategoriškai nepritariame įstatymo projektui, numatančiam eutanazijos legalizavimą Lietuvos Respublikoje, arba „skausmo gydymą eliminuojant pacientą“. Ši idėja radikaliai prieštarauja visai krikščioniškai tradicijai, humanistinėms idėjoms ir medicinos pašaukimui.
Norime atkreipt dėmesį į tai, kad eutanazijos šalininkų argumentas toks – dėl teisinio eutanazijos sankcionavimo žmogus turės galią pats nuspręsti dėl savo gyvybės išsaugojimo ar nutraukimo. Mūsų nuomone, tai yra visiškai klaidingas argumentas, nes visai nereikia legalizuoti eutanazijos, kad žmogus galėtų spręsti dėl savo gyvenimo. Juk nei savižudybė, nei mėginimas nusižudyti nėra teisiškai baudžiami. Kalbama ne tiek apie sprendimų priėmimą dėl savo gyvybės, kiek apie sprendimų priėmimą dėl kitų žmonių gyvybės. Taigi, akivaizdu, kad tai yra savotiška licencija žudyti.
Norime atkreipti dėmesį į tai, kad eutanazijos įteisinimas pablogintų esamą situaciją ir, tikėtina, ligoniai jaustų didesnį spaudimą iš artimųjų bei aplinkos pritaikyti eutanaziją.
Rūpinimasis mūsų tėvais ar kitais šeimos nariais, esančiai terminalinėje ligos stadijoje yra svarbiausias uždavinys, kurį kiekvienas iš mūsų turi įvykdyti (ir tai nepriklauso nuo krikščioniškų tradicijų). Šio svarbaus socialinio vaidmens panaikinimas sutrikdytų socialinę pusiausvyrą ir funkcijas, kurias mes privalome atlikti šeimoje ir visuomenėje.
Teisinės nuostatos, draudžiančios žudyti, yra labai svarbios siekiant skirti, kas leistina ir kas ne ir išlaikyti visuomenėje pusiausvyrą. Esame įsitikinę, kad Eutanazijos įteisinimas turėtų pasekmes ne tik sergantiems ir mirštantiems asmenims, bet ir visai mūsų tautai.
Visų medicinos problemų, kylančių gyvenimo pabaigoje, sprendimas taikant eutanaziją ar savižudybę padedant, greitai sukeltų tokias pasekmes: gydytojai nesugebėtų gydyti netgi paprastų susirgimų, kylančių gyvenimo pabaigoje. Taigi, eutanazija nuskurdina mediciną ir riboja jos galimybes.
Ligonis (ne tik terminalinėje ligos stadijoje) eina pas gydytoją prašyti pagalbos ir tiki tuo, jog gydytojas ar slaugytoja jam padės. Šiuo modeliu grindžiami pacientų ir gydytojų, pacientų ir slaugytojų santykiai. Sveikatos priežiūros tarnybomis bus vis mažiau pasitikima, jeigu gydytojams ar slaugytojams bus leista nutraukti paciento gyvybę. Daugelis pacientų iš baimės kreipsis pas gydytojus per vėlai arba apskritai nesikreips, o tai taip pat turės atitinkamas pasekmes.
Be to, sergančiųjų žudymas stipriai prieštarauja ir daugumos gydytojų, slaugytojų pašaukimui. Taigi, šios procedūros įvedimas sukels daugelio vertingų specialistų pasitraukimą bei negatyvią norinčių dirbti ir atlikti savo profesiją, atranką.
Pagrindine eutanazijos taikymo priežastimi yra įvardijamas fizinis skausmas, kuris dažnai turėtų peržengti žmogiškos ištvermės ribas. Praktikoje tai atrodo kitaip. Olandijoje, kurioje eutanazija yra legalizuota 2002 metais, skausmas yra tik 29 proc. mirties prašymo atvejų. Pagal oficialius Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenys 99 proc. atvejų skausmą galima numalšinti.
Daug svarbesniu motyvu dažniausiai yra sveikatos priežiūros įstaigų bei artimųjų priežiūros ir slaugos stoka, supratimas, kad yra našta savo artimiesiems bei aplinkai, orumo ir gyvenimo prasmės praradimas.
Ilgametė hospisų visame pasaulyje patirtis rodo, kad asmenys, kurie anksčiau prašė eutanazijos, atšaukė savo prašymą, kai buvo apsupti šiluma, globa bei kitų žmonių gerumu bei rūpesčiu. Paliatyvioji medicina suteikia galimybę nepagydomai sergantiems asmenims būti apsuptiems kasdieniu personalo rūpesčiu ir globa ir pasiruošti iškeliauti į amžinybę, ramiai sutvarkyti paskutinius nepabaigtus reikalus, susitaikyti su kitais ir oriai mirti.
Eutanazijos šalininkai dažnai apeliuoja į gailestingumą. Tuo pačiu argumentu vadovavosi ir Adolfas Hitleris, kai 1939 metais davė įsakymą pradėti masinę eugenikos akciją, kurios metu buvo nužudyta 400 tūkstančių neįgaliųjų bei psichiškai nesveikų žmonių visoje Vokietijoje. Tačiau žmonių žudymas nėra gailestingumas. Gailestingumas sergantiems žmonėms yra išreiškiamas per meilę, bendravimą, būvimą šalia, skausmo mažinimą, apsupimą rūpesčiu, gyvenimo džiaugsmo bei prasmės suteikimą.
Tam yra hospisai ir paliatyvioji medicina, kuri palyginus su kitomis medicinos sritimis nereikalauja didelių finansinių išlaidų.
Būvimas šalia sergančio žmogaus, skausmo malšinimas, apsupimas rūpesčiu, gyvenimo prasmės suteikimas yra tai ką jau kelis metus įgyvendina Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas Vilniuje. Kiekvieną dieną mes matome, kad mūsų darbas duoda vaisių – pacientų ir jų artimųjų žodžiai gali tai patvirtinti.
Todėl kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo Narius bei visus geros valios žmones ir prašome, kad būtų atšauktas eutanazijos legalizavimo įstatymo projektas – žmonių žudymo įstatymas!
Jeigu mums visiems tikrai svarbus kenčiančiųjų, chroniškai sergančiųjų žmonių likimas, būtina ieškoti ir rasti sprendimų, kurie padėtų vystyti paliatyviąją mediciną bei naujų hospisų steigimą visoje Lietuvoje. Eutanazijos įteisinimas ir suteikimas Hipokrato priesaiką priėmusiems gydytojams pakelti ranką prieš Žmogų, būtų žudymo įteisinimas mūsų šalyje.
Pagarbiai,
hospiso bendruomenės vardu
s. Michaela Rak