Daugiau nei tris mėnesius su vyrais, nuteistais iki gyvos galvos bendravome, kūrėme kilimėlius, buvom kartu ir dalinomės išgyvenimais, mintimis. Keista, kad tik keli mėnesiai, nes įspūdžių tiek daug, jog atrodo, kad kilimėlių, kuriuos gaminome, kelias iki hospiso buvo kur kas ilgesnis. Nors ir sakoma, kad išgyvenant įvairius jausmus laiko savoka pasidaro tampomu dalyku, bet sudėti šią patirtį į kelius sakinius nėra lengvas darbas, nes tai daugiau negu jausmas. Manau, jog tai visai natūralu, nes buvome šalia žmonių, kurių gyvenimo istorijos dramatiškos, pilnos sunkių išgyvenimų. Tiek nuteistieji vyrai iki gyvos galvos, tiek paskutinės stadijos vėžiu sergantys asmenys laukia mirties. Tik matyt kiekvienas kitaip. Gana simboliška, kad šie kilimėliai iš kalėjimo nukeliavo į hospisą. Abi šios vietos uždaros ir izoliuotos fizine prasme. Vyrus izoliuoja sienos, o sergančiųjų kalėjimu tapęs jų kūnas, kuris juos jau pavedė. Į visą šį dramatizmą ir mirties temas įsipynė kūryba ir žmogiškas bendravimas, truputis gyvybės ir džiaugsmo. Kūryba juk ir yra gyvybė.
Šie kilimėliai turi savo vertę ne kaip pats produktas, nes ne visi jie yra puikiai pagaminti, nors dėlto nemažiau mieli, o kaip tarpininkas tarp žmonių, kaip dėmesio išraiška. Kai kurie hospiso pacientai apsidžiaugė, kiti labai susijaudino šiuo apsilankymu ir graudinosi spausdami rankas savanoriams. Jie apsidžiaugė ne dėlto, jog šalia jų lovos gulės margas kilimėlis, o dėl suteikto dėmesio, o ir vyrai džiaugėsi ir įgavo pasitikėjimo, kad gali pagaminti kažką gražaus ir būti kažkam naudingi, reikalingi. Manau dėl tokių momentų verta stengtis, nors jie ir trumpalaikiai. Trumpalaikis ir laikinas ir žmogus. Tai ypač pasijautė būnant šalia hospiso pacientų. Tik pagalvojau, kad kai kurie kūriniai gyvena ilgiau negu žmonės, o dar ilgiau gyvuoja istorijos. Todėl gali būti, jog šie paprastučiai kilimėliai „gyvuos“ ilgiau negu šios kalėdinės akcijos liudininkai ir dalyviai. Tam, kad viskas taip greit nepasimirštų reikia apie tai pasakoti istorijas kitiems.
Kristina