Mūsų globėjas
Palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka
Tikėjimo dvasioje išauklėtas
Palaimintasis tėvas Mykolas Sopočka, plačiai žinomas kaip šventosios Faustinos Kowalskos išpažinėjas ir Dievo Gailestingumo apaštalas, gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Juševščiznoje (Ašmenos apskr., Vilniaus gubernija). Jaunojo Mykolo religingumui įtakos turėjo, iš vienos pusės, tautinės nelaisvės laikai ir Rusijos valdžios vykdytas Katalikų Bažnyčios bei lenkų ir lietuvių persekiojimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse, iš kitos – jo šeima. Gyvą tikėjimą Mykolui perdavė tėvai. Kai nebūdavo galimybės sekmadienį nuvažiuoti į už 18 kilometrų Zabžezėje esančią parapijos bažnyčią dalyvauti Mišiose, jų metu namuose kartu su visa šeima buvo sukalbamas rožinis.
Po Apvaizdos apsiaustu
Sopočkos šeima 1907 m. turėjo palikti iki tol nuomotą ūkį. Keli persikraustymai galiausiai baigėsi šeimos bankrotu. Tuo pat metu mirė Mykolo motina Emilia. Nors anuo metu būsimojo kunigo šeima patyrė daug rūpesčių, liko ištikima įprastoms religinio gyvenimo praktikoms, patikėdama save Dievo apvaizdai. Šis palaimintojo Mykolo šeimos dvasingumo bruožas turėjo įtakos jo pašaukimo į kunigiškąjį gyvenimą atpažinimui. Baigęs Ošemijos miesto mokyklą, 1910 m. jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Kadangi dėl šeimos kritinės finansinės padėties abiturientas negalėjo tikėtis iš jos materialinės paramos, nepažįstamų žmonių gerumo dėka rektorius atleido jį nuo klierikams taikomų mokesčių, „ir net įgijo teisę gauti pašalpą“. Tai buvo metas, kai Mykolas patyrė svarbių artimo meilės apraiškų.
Kunigiškoji tarnystė
Vyskupas Franciszekas Karewiczius 1914 m. įšventino Mykolą kunigu. Netrukus jis buvo paskirtas į Tabariškių parapiją – pirmąją savo pastoracinio darbo vietą. Čia jis praleido ketverius kunigiškos tarnystės metus, o 1918 m. rugsėjo pabaigoje išvyko į Varšuvą ir pradėjo moralinės teologijos studijas Varšuvos universiteto Teologijos fakultete. Tačiau 1919 m. pradžioje dėl bolševikų karo paskaitos buvo sustabdytos. Tuomet tėvas Sopočka kreipėsi į lauko kuriją, prašydamas priimti jį karo kapelionu. Savo misiją jis vykdė iš pradžių Varšuvoje, kur netrukus galėjo tęsti nutrauktas studijas, o paskui Vilniuje, kur buvo išsiųstas 1924 m. pabaigoje. Iki 1932 m. jis buvo oficialiai atsakingas už karinės pastoracijos srities tvarkymą, nors 1927 m. buvo paskirtas Vilniaus metropolijos dvasinės seminarijos dvasios tėvu. Be to, nuo 1928 m. vasario jam buvo patikėta dėstyti filosofijos istoriją Stepono Batoro universitete Vilniuje, o nuo tų pačių metų spalio – ir darbas Teologijos fakulteto Pastoracinės teologijos katedros profesoriaus pavaduotoju.
Mokslinis darbas
Akademiniam darbui tėvas Sopočka galėjo daugiau atsidėti tik nuo 1932 m., kai buvo atleistas iš seminarijos tėvo pareigų. Po dvejų metų jis habilitavosi Varšuvos universitete. Teigiamai pretendavo į profesoriaus vardą, tačiau dėl Stepono Batoro universiteto Teologijos fakulteto finansinių sunkumų jo negavo. Dėstymui ir moksliniam darbui atsidėjo iki pat Antrojo pasaulinio karo, kai universitetas ir seminarija buvo uždaryti. To laikotarpio mokslinė kūryba atsiskleidė daugybėje publikacijų pastoracinės teologijos, homiletikos, katechetikos ir pedagogikos temomis. Jis taip pat paliko daugybę populiarių studijų religiniais ir socialiniais klausimais.
Neramūs metai
Neramiais Antrojo pasaulinio karo metais kunigas Sopočka daugiau nei dvejus metus slapstėsi netoli Vilniaus. Vokiečių okupacijos metais jam laimingai pavyko išvengti suėmimo, ir tai kunigas suprato kaip „aiškų Dievo gailestingumo ženklą“. Kai 1944 m. Vilniaus kunigų seminarija vėl buvo atidaryta, tėvas Sopočka vėl pradėjo joje dėstyti, tačiau tik iki 1945 m., kai sovietų valdžia universitetą uždarė. Tuo pat metu jis aktyviai dirbo pastoracinį darbą Šv. Jono bažnyčioje, katechizavo, slapta organizavo katechetikos kursus. Už šią veiklą grasinamas areštu, 1947 m. išvyko į Balstogę. Čia ėmėsi dėstyti seminarijoje savo specialybes: pedagogiką, katechetiką, homiletiką, pastoracinę teologiją, asketinę teologiją. Taip pat dėstė lotynų ir rusų kalbas.
Po karo
Pokario metais tėvas Sopočka vadovavo intensyviai blaivybės kampanijai, priklausydamas Socialiniam kovos su alkoholiu komitetui. Vėliau, 1951–1958 m., organizavo daugybę mėnesinių ir metinių katekizmo kursų seserims vienuolėms ir pasauliečiams, o penkiasdešimtaisiais ir šešiasdešimtaisiais rengė atviras paskaitas religinėmis temomis Balstogės parapijoje. Sopočka 1962 m. išėjo į pensiją ir atsidėjo pastoraciniam darbui Šventosios Šeimos misionierių seserų vienuolyno koplyčioje Poleskos gatvėje, kurią išplėtė dar 1957 m. Tuo metu jis taip pat dėjo pastangas pastatyti bažnyčią Balstogėje, Wiejska gatvėje. Beveik iki gyvenimo pabaigos aktyviai dalyvavo vyskupijos gyvenime, dirbo mokslinį darbą ir leido publikacijas. Mirė 1975 m. vasario 15 d. seserų misionierių namuose Poleska gatvėje.
Dievo Gailestingumo skatintojas
Kunigas Mykolas Sopočka buvo susipažinęs su teologiniais apmąstymais apie Dievo savybes, bet Dievo Gailestingumo kulto puoselėtoju tapo tik dėl dvasinių pokalbių su seserimi Faustina Kowalska, su kuria susipažino 1933 m. Šiais metais savo dienoraštyje jis rašė:
„Pasitikėjimas Dievo gailestingumu, šio gailestingumo kulto skleidimas tarp kitų ir besąlygiškas visų savo minčių, žodžių ir darbų skyrimas jam be jokio savanaudiškumo šešėlio bus mano tolesnio gyvenimo principas, kuriuo vadovausiuosi, remdamasis šiuo neišmatuojamu gailestingumu.“
Kaip pažymėjo Henrykas Ciereszko: „Sopočkos darbas skleidžiant Dievo Gailestingumo idėją ir kultą pasiekė neregėtą mastą: moksliniai tyrimai, publikacijos, kreipimaisi į Bažnyčios autoritetus, mokymas. Šventosios Faustinos išpažinėjas naudojosi visomis galimybėmis. Net į knygelę su jos priešvedybiniais pamokymais buvo įtrauktas raginimas pasitikėti Dievo gailestingumu.
Tėvas Sopočka buvo ne tik gailestingumo mokytojas, bet ir pats uoliai įgyvendino Evangelijos postulatus. Būdamas vikaru, jis norėjo rūpintis savo senu tėvu, tačiau negavo parapijos kunigo leidimo laikyti jį pas save. Jis taip pat neužsidarė nuo savo brolių ir seserų poreikių. Jis padėjo pusbroliui Ignacui nusipirkti ir įrengti ūkį, nuolat finansiškai rėmė seserį Zofią. Jai tai buvo nepaprastai svarbu, nes po vyro mirties jai teko vienai auginti ir auklėti septynis vaikus. Mykolui padedant, keli iš jų galėjo baigti mokyklą ir susitvarkyti savo gyvenimą.
Gailestingumo horizontai
Tėvo Sopočkos pastoracinė veikla taip pat buvo kupina gailestingumo. Būdamas jaunas vikaras, dirbdamas Tabariškių parapijoje, jis skatino atidaryti koplyčias Medininkuose ir Onzadove. Dėl didelio atstumo nuo parapijos bažnyčios šių dviejų kaimų gyventojams buvo sunku reguliariai dalyvauti sekmadienio Mišiose. Todėl atidarytos koplyčios buvo didelė paspirtis šių vietovių katalikams. Vikaras pats rūpinosi, kad ten būtų teikiami sakramentai, „nepaisydamas didelių pastangų ir net netekdamas savo sveikatos“.
Net per bolševikų karą, būdamas karo kapelionu, jis rizikavo savo gyvybe tarnaudamas tarp karių, prisimindamas Kristaus žodžius, kad „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“ (Jn 15, 13). Jo pastoracinės meilės akiratis nuolat plėtėsi, net ir vėlesniais metais, kai jis, eidamas kapeliono pareigas, ne tik pavyzdingai rūpinosi karių religiniu gyvenimu, bet ir ėmėsi pasiaukojamos labdaringos veiklos jų šeimų labui.
Tėvo Sopočkos pastoracinė veikla toli peržengė bendruomenių, kurios jam buvo patikėtos su gailestingumo troškimu, ribas. Jis nedvejodamas skubėjo į pagalbą žmogui, nepaisant jo kilmės ar religijos. Ypač verta paminėti pasiaukojamą pagalbą, kurią okupacijos metais jis teikė žydų tautybės gyventojams, „nepaisydamas dėl to gresiančių represijų ir pavojaus“. Jis pasiaukojamai padėjo, net rizikuodamas savo gyvybe.
Beatifikacija
Įvairiapusiškos veiklos kupiname kunigo gyvenime jo tarnystė Dievo Gailestingumo idėjai išliko dominuojančiu ir gražiausiu bruožu. Jis neabejotinai nusipelno garbingo Dievo Gailestingumo apaštalo titulo greta šventosios Faustinos Kowalskos. Būdamas jos išpažinėju ir dvasiniu vadovu nuo pat gyvenimo Vilniuje laikų, įkvėptas jos apreiškimų, jis visiškai atsidavė Dievo Gailestingumo tiesos ir kulto skleidimui. Išleido daugybę veikalų apie Dievo Gailestingumą, pasisakė už šventinės dienos įsteigimą, prisidėjo prie pirmojo Gailestingojo Gelbėtojo Jėzaus paveikslo nutapymo, buvo vienas iš Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos steigėjų.
Pripažįstant nepaprastai uolią kun. Sopočkos tarnystę Dievui ir Bažnyčiai kunigystėje bei jo gyvenimo šventumą, 1987 m. vyskupijos lygmeniu buvo pradėtas jo beatifikacijos procesas, kuris tęsėsi iki 1993 m. Proceso dokumentai, kartu su išsamia kun. Sopočkos biografija, 2002 m. buvo sudėti į vadinamąjį „Positio“ ir pateikti Šventųjų bylų kongregacijai Romoje. Susirinkimo paskirta teologų komisija 2004 m. teigiamai įvertino „Positio“ rinkinį, o vėliau kardinolų komisija priėmė ir patvirtino teologų sprendimą. Patvirtinus šio Susirinkimo sprendimą 2004 m. gruodžio 20 d. Vatikane, dalyvaujant Šventajam Tėvui, iškilmingai paskelbtas dekretas dėl Dievo tarno dorybių herojiškumo. 2007 m. gruodį Vatikanas patvirtino stebuklą Dievo tarno labui. Iškilminga kunigo Mykolo Sopočkos beatifikacija įvyko 2008 m. rugsėjo 28 d. Balstogėje, Dievo Gailestingumo šventovėje, kur palaidoti ir palaimintojo palaikai.
Iš palaimintojo Mykolo Sopočkos raštų
„Didžiausias mūsų laikų dvasinis pavojus yra žmonių sielų sekuliarizacija. Pasaulietiškumo nuotaika šiandien iš visur veržiasi į visas mažiau atsparias sielas. Ji puola ne atskiras tikėjimo dogmas, kaip praeities erezijos, bet griauna visą antgamtinę pasaulėžiūrą, mėgindama atimti iš vidinio gyvenimo prasmę, jį sumenkinti ir iš šiuolaikinio žmogaus rūpesčių pašalinti visus nežemiškus siekius bei troškimus. (…)
Tačiau ir šiandien galioja Gelbėtojo įsakymas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, (…) mokykite juos laikytis visko, ką esu jums įsakęs.“ – yra toks pat aktualus šiandien, kaip ir praeityje. (…)
Taigi tuo pat metu, kai amžinasis žmonijos priešas stengiasi sekuliarizuoti žmonių sielas ir įtraukti jas į svaiginantį vidinio gyvenimo sūkurį, ganytojas turi plėtoti ir gilinti antgamtinio gyvenimo vertybes, jis turi auklėti šventuosius, tinkamai vadovaudamas ir valdydamas sielas, veikiamas Dievo gailestingumo idėjos, tiek išpažinties viduje, tiek už jos ribų.“
Malda
Visagali ir gailestingasis Dieve, Tu išsirinkai palaimintąjį Mykolą, presbiterį, skelbti pasauliui Tavo Gailestingumo žinią, suteik, meldžiame, kad jo ištikima tarnystė atneštų gausių atsivertimo ir šventumo vaisių visiems žmonėms. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.
Šaltiniai:
– Henryk Ciereszko, Tėvo Michało Sopoćko šventumo kelias, Krokuva, 2002.
– Henryk Ciereszko, Eucharistija kunigo Michal Sopoćko gyvenime ir kunigiškoje tarnystėje, Balstogė, 2005.
– Henryk Ciereszko, Tėvo Michało Sopoćko (1888-1975) gyvenimas ir veikla. Išsami Dievo Gailestingumo apaštalo biografija, Krokuva, 2006.
– Michał Sopoćko, Dienoraštis, z. 2, 54, cituojama toliau: H. Ciereszko, Šventumo kelias…, op. cit., 58-59.
– Sebastianas Wiśniewskis, palaimintasis tėvas Michał Sopoćko. Kunigas gailestingu veidu, Poznanė, 2014 m.
– http://zgromadzenie.faustyna.org/?page_id=32
