Tomasz Snarski
XXXII Pasaulinė ligonių diena
2024 m. vasario 11 d. minėsime XXXII Pasaulinę ligonių dieną. Ir nors mūsų Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso bendruomenėje Ligonių diena iš tiesų yra kiekviena diena, šiandien norime pabrėžti kiekvieno žmogaus gyvybės vertės ir šventumo svarbą. Ypač to žmogaus, kuriam ligoje, kančioje, vienatvėje reikia kito pagalbos. Hospisas skirtas visiems, nes jis remiasi Evangelijos meile. Kasdieniame gyvenime sekame Kristų ir kartu su Gailestingumo Motina siekiame nešti taiką ir gėrį į pasaulį, paženklintą kančios, vienatvės, atstūmimo.
„Žmogus yra Bažnyčios kelias“
„Žmogus yra Bažnyčios kelias“ – prieš daugelį metų enciklikoje Redemptor hominis pabrėžė šventasis Jonas Paulius II. To jis mokė mus per visą savo pontifikatą ir žodžiais, ir darbais. Šiuos žodžius reikia garsiai ir aiškiai pakartoti ir šiandien. Žmogus yra ir mūsų Vilniaus hospiso bendruomenės kelias. Kiekvienas žmogus. Sergantis, vienišas, apleistas, stokojantis. Kiekviename randame Jėzaus veidą. Juk visa, ką darome ar nedarome savo artimui, iš tiesų yra tikrasis mūsų meilės Dievui, mūsų krikščioniškojo ir žmogiškojo patikimumo išbandymas. „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Niekada nepraraskite vilties!
Ar įmanoma atsisakyti meilės Dievui ir žmogui? Ar įmanoma nustoti mylėti? Ar priimtina pasiaukojančią meilę pakeisti savanaudiškumu, malonumais, apsileidimu? Ar įmanoma priimti „trumpalaikius“ sprendimus? Kasdienis gyvenimas hospise mus vis iš naujo moko, kad niekada negalima atsisakyti meilės kelio, tarnavimo kitiems, rūpinimosi žmonėmis, kovos už tai, kad jie galėtų oriai gyventi iki pat pabaigos. Negalima prarasti vilties! Nėra tokios situacijos – nei ligos, nei kančios – kurioje būtume bejėgiai, kurioje galėtume pamiršti kitą žmogų, nustumti jį į šalį, nustoti juo rūpintis.
Kasdienis gyvenimas hospise mus įtikina, kad ne liga yra tikrasis kančios šaltinis, o vienatvė ir apleidimas ligos metu. Galima sirgti ir būti laimingiausiu žmogumi pasaulyje apsuptam meilės, galima būti visiškai sveikam, bet prislėgtam vienatvės bei atstūmimo naštos. Kuo didesnė žmogaus kančia, tuo daugiau meilės turėtume į ją įlieti. Ir tuo labiau privalome (tiek individualiai, tiek bendruomenėje) „nešti vieni kitų naštas“ (Gal 6, 2).
Už bendruomenės ir meilės kultūrą
XXXII Pasaulinės ligonių dienos proga sakytoje kalboje popiežius Pranciškus primena mums bendruomeniškumo svarbą, svarbą kartu stengtis įveikti visus su liga susijusius sunkumus. Krikščionis vietoj individualizmo ir atmetimo kultūros, kurioje žmogus vertinamas pagal jo naudingumą, turi nuolat puoselėti bendruomenės ir meilės kultūrą, kurioje žmogaus orumas yra nekintama, pamatinė vertybė. Kiekvieno žmogaus gyvybė vienodai šventa ir jai reikia mūsų meilės, rūpesčio, globos, apsaugos. „Ligoniai, silpnieji, vargšai yra Bažnyčios šerdis ir taip pat turi būti mūsų žmogiškojo dėmesio ir pastoracinės globos centre. Nepamirškime to!“ – ragina popiežius.
Šiandien ir mes, atvykę tiesiai iš Vilniaus, norime jums pasakyti, kad atsakas į ligą ir kančią neturi būti kito žmogaus atmetimas, nusigręžimas nuo sergančiojo, jo marginalizavimas ar, galiausiai, vilties atėmimas bei gyvenimo prasmės sumenkinimas. Priešingai: reikia dar didesnės meilės, kuri gimsta iš pasitikėjimo ir tikėjimo, ir kuri leidžia įveikti net pačią sunkiausią ligą. Iki galo lydėdami ligonį bei padėdami jam kiekvienoje situacijoje, mes visapusiškai tarnaujame jo žmogiškumui, laikydami jį tiesiog neliečiama šventenybe. Ir nors šiandien daugelis sakys, kad beribė meilė skamba gražiai, bet praktiškai yra nepasiekiama (o gal net „nepakeliama“ našta), mes norime liudyti, kad įmanoma gyventi tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą bendruomenėje, kuri įveikia visus sunkumus. Visada įmanoma padėti kitam, tiek teikiant profesionalią medicininę pagalbą, tiek su meile lydint, tiek (ir, galbūt, ypač) dvasiškai stiprinant. Mūsų hospisas Vilniuje, kaip konkreti vieta, kurioje kasdien mokomės ir ugdomės tarnauti ligoniams, įrodo, kad gailestingoji meilė yra geriausias atsakas į ligą ir vienatvę, į visas žmogaus kančias.
Kiekvienas žmogus ir kiekviena bendruomenė yra svarbūs, nes meilė yra svarbi
Apaštalas Paulius Laiške romiečiams pabrėžia: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą“ (Rom 13, 8). Šiandien norėtume padėkoti visiems, kurie esate kartu su mumis bendruomenėje, kurie savo maldomis ir atsidavimu remiate mūsų veiklą. Šiandien norime jums pasakyti, kad kiekvieną dieną esame su jumis, patikėdami jus ir jūsų reikalus Gailestingumo Motinai, „meile grąžindami meilės skolą“.
Kartu šiandien primename, kad socialiniame gyvenime reikia nepamiršti meilės. Turime suprasti, kad ir įstatymas turi atsižvelgti į gailestingumą, pagarbą kiekvieno žmogaus gyvybei. Sugebėkime rūpintis kiekvienu žmogumi! Tegul ir toliau auga hospiso misija, nešanti tarnystę artimui visur, kur jos reikia!
Visi mes esame bendruomenė ir kartu – šeima: pacientai, darbuotojai, artimieji, draugai, savanoriai. Būkime kartu, ypač šiandien, dar vieną Pasaulinę ligonių dieną, bet ir kasdienybėje, kurioje hospisas taip pat yra gyvenimas – mūsų gyvenimas, mūsų kelias į šventumą!
Popiežiaus žinia XXXII Pasaulinės ligonių dienos proga