Psichologiniai patarimai

SUSITIKIMAI SU PSICHOLOGU

Kviečiame skaityti patarimus, kuriais dalinasi mūsų psichologė Jolanta.

Pandemija kardinaliai pakeitė mūsų pasaulį. Įsiveržė į visas mūsų gyvenimo sritis. Pakeitė ne tik mus supantį pasaulį bet ir mus pačius. Iš mūsų kasdienybės dingo daugelis įprastų dalykų.

Negalėjimas numatyti to kaip atrodys mūsų gyvenimas artimiausiais mėnesiais daugeliui kelia stresą. Žmogaus psichika sunkiai prisitaiko prie pasaulio, kurio negali numatyti, atspėti. Daugelį įprastų veiksmų mes atliekame automatiškai: retai galvojame ką turime padaryti po kelių sekundžių kai judame savo bute, vairuojame automobilį įprastu maršrutu, atliekame nesudėtingus namų ruošos darbus. Mūsų smegenys veikia automatiškai, pagal įprastą realybės modelį . Realybės modelio sukūrimas supaprastina ir palengvina mūsų veiklą, leidžia taupyti energiją, reikalingą mūsų kasdieniam funkcionavimui. Kai mūsų turimas modelis neveikia – mes patiriame stresą. Tuo didesnį kuo daugiau nežinomų, sunkiai numatomų dalykų mus supa.

Tam, kad išgyventi ir nepalūžti mums tenka sukurti naują realybės modelį, išmokti naujų įgūdžių.

Kviečiame jus kartu išmokti naujų įgūdžių leidžiančių išgyventi krizę. Mūsų skiltyje „Susitikimai su psichologu“, kartu mokysimės kaip padėti sau ir kitiems, kaip nepaisant visų sunkumų išmokti patirti gyvenimo pilnatvę, išgyventi džiaugsmus ir netektis, viską ką mums atneš gyvenimas. Kaip neprarasti vilties ir pasitikėjimo.

Naujausi patarimai apačioje ⬇️

Kaip galite padėti sau išgyventi karantiną?

Šiandienos realybėje mus nuolat supa blogos naujienos. Daugelis pradeda dieną nuo žinių skaitymo. Norime žinoti kas vyksta aplink mus. Mums atrodo, kad taip mes jausimės užtikrinti ir saugūs. Nuolatinis blogų žinių atakas didina nerimą, sukelia įtampą ir stresą. Kai nėra gerų naujienų atsvaros, žinojimas nedidina saugumo pojūčio. Todėl, siekiant sumažinti patiriamą stresą, specialistai rekomenduoja apriboti prieigą prie žiniasklaidos – nustatykite vieną fiksuotą laiką, kad patikrintumėte naujienas patikimame informacijos šaltinyje. Patariama apriboti kalbėjimą apie pandemijos naujienas su draugais, pažįstamais arba kolegomis.

Stenkitės nelikti vieni, palaikykite ryšį su artimais netgi jeigu vienintelis galimas būdas yra nuotolinis bendravimas. Dažniau bendraukite skambindami telefonu, naudokite videoskambučius – toks bendravimas suteikia daugiau teigiamų pojūčių negu susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis.

Rašykite dienoraščius. Rašymas, ypatingai rašymas ranka padeda sumažinti įtampą ir patiriamą stresą.

Skaitykite grožinę literatūrą. Tyrimai parodė, kad knygų skaitymas gali nuraminti veiksmingiau negu relaksacinė muzika, stalo žaidimai ar šiltas gėrimas.

Stebėkite savo emocijas, neneikite jų egzistavimo. Kalbėkite apie jas.

Stenkitės net pačiose sunkiausiose situacijose įžvelgti teigiamus aspektus, paaiškinti situaciją iš jums naudingesnės pusės. (pvz. „Aš negaliu keliauti po pasaulį, tačiau galiu padaryti daug dalykų savo namuose, kuriuos atidėliojau eilę metų”.)

Jeigu pastebit, kad nepaisant visų jūsų pastangų, jūsų psichinė savijauta prastėja, jeigu turite poreikį išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais, gauti profesionalų palaikymą – kreipkitės į psichologą.

Stresas silpnina mūsų atsparumą ligoms. Kokios mūsų asmenybės savybės padeda mums apsisaugoti nuo ligų?

Stresas – ilgalaikis, dažnas arba trumpas, bet intensyvus – silpnina mūsų organizmo atsparumą ligoms. Stresas tai emocinė įtampa, kuri atsiranda kaip reakcija į stiprų vidinį arba išorinį dirgiklį.

Mokėjimas tinkamai apsisaugoti nuo stresą sukeliančių veiksnių didina mūsų atsparumą. Stresas sutrikdo mūsų imuninės sistemos veiklą, paveikia mūsų audinius ir vidaus organus. Ligų, kurios atsiranda kaip atsakas į stresą, sąrašas labai ilgas. Teigiama, kad nėra susirgimų, kurie visiškai nepriklausytų nuo mūsų psichinės būsenos.

Tyrimai parodė, kad kuo labiau žmogus yra paveiktas streso, tuo didesnė tikimybė, kad jis susirgs. Žmonės, esantys streso būsenoje, ilgiau serga, sunkiau pasveiksta. Nerimastingi žmonės turi didesnę riziką susirgti autoimuninėmis ligomis. Žmonės, kurie turi polinkį užgniaužti savo emocijas, išgyvenantys beviltiškumo jausmą, neturintys motyvacijos veikti, per daug globojantys, linkę prisiimti atsakomybę už kitus, per daug kontroliuojantys aplinkinius, nepasitikintys, nelinkę dalintis savo išgyvenimais irgi priklauso dažniau sergančių asmenų grupei. Pastebėta, kad konkretūs gyvenimo įvykiai gali sumažinti žmonių atsparumą ligoms. Tarp jų labiausiai atsparumą paveikia netektis (artimo žmogaus, darbo, buto), vienišumas, ilgalaikė ir vieniša artimojo sergančio demencija arba Alzheimerio liga globa, rūpinimasis artimuoju, kuris serga sunkia onkologine liga, darbas pamainomis, pastovioje įtampoje.

Nors mes vienaip ar kitaip prisitaikome prie stresinių aplinkybių šis procesas reikalauja daug mūsų jėgų ir dėl to mažėja mūsų atsparumas ligoms. Todėl labai svarbu mokėti tinkamai valdyti stresą, neleisti jam mūsų paveikti. Atsparumas stresui priklauso ne vien nuo mokėjimo redukuoti stresą ir pozityvaus mąstymo. Pastaruoju metu vis daugiau atliekama tyrimų, siekiant išaiškinti kokie asmenybės bruožai stiprina, o kokie –  mažina imunitetą.

Pastebėta, kad tarp savybių, būdingų žmonėms su stipriuoju imunitetu, yra:

– Dėmesingumas savo kūno signalams. Sugebėjimas pastebėti, atpažinti nuovargį, patiriamą diskomfortą, skausmą, malonumą. Mokėjimas atpažinti savo emocijas.

– Atvirumas. Sugebėjimas atvirai pasakyti apie savo poreikius, paprašyti pagalbos. Polinkis išsipasakoti, pasidalinti savo išgyvenimais su kitais, ypač stresinėse situacijose. Mokėjimas brėžti savo ribas.

Tokie žmonės yra:

– Turintys savo mylimą veiklą, įsitraukę į ją, turintys pojūtį, kad kontroliuoja savo gyvenimą. Žiūrintys į problemas kaip į iššūkį.

– Gebantys užmegzti ir kurti ilgalaikius, meilę ir pagarbą paremtus santykius.

– Padedantys kitiems. Socialiai aktyvūs. Visapusiški ir gerai sugebantys integruotis.

– Dėmesingi sau, kitam ir juos supančiam pasauliui.

– Tikintys ir aktyviai dalyvaujantys savo bendruomenės gyvenime.

Dažniausiai jie turi gerą, veiksmingą socialinio palaikymo tinklą.

Yra įrodymų, kad teisingai ir nuosekliai dirbant su savimi mes galime išugdyti savyje tam tikras psichologines savybes ir tuo pačiu sumažinti savo polinkį stresui, sustiprinti savo imuninę sistemą bei savo bendrą sveikatą.

Savanoriavimo dovana. Kaip mes padedame sau padedami kitiems.

Savanorystė prasideda ten, kur mes, vedami vidinių įsitikinimų, esame pasiruošę neatlyginamai savo iniciatyva, pasiūlyti pagalbą nepažįstamiems žmonėms. Savanoris negauna atlyginimo, tačiau tai nereiškia, kad jis negauna iš savo veiklos jokios naudos. Tai, ką gauname iš savanorystės, priklauso nuo mūsų įsitraukimo į veiklą ir siekiamų tikslų.

Specialistai pastebi, kad imtis savanoriškos veiklos skatina pareigos jausmas, religinis tikėjimas, savigarba, kitų geras pavyzdys, kitų įtaka, socialinė nauda. Savanoriavimas, leidžiantis paliakyti ryšį su kitais,  patenkina mūsų poreikį būti naudingam kitam žmogui, siekti asmeninio augimo.

Žmonės, paklausti kodėl jie nutarė savanoriauti, dažniausiai nurodo tokias priežastis, kaip: galimybė susitikti su panašios pasaulėžiūros žmonėmis, vertingai ir naudingai praleisti laiką,  išbandyti kažką naujo, susipažinti su skirtingais žmonėmis, noras patikrinti savo gebėjimą kažką nuveikti kitų labui, siekimas atlikti savo religinę pareigą.

Nors yra teigiama, kad savanoriaudami mes nesiekiame sau jokios naudos – savanorystė yra naudinga ne tik tiems kam padeda savanoriai, bet ir patiems savanoriams.

Savanoriavimas ugdo atsakingumą, kreatyvumą, moko savarankiškai mąstyti ir lavina sugebėjimus veikti grupėje. Savanorystės kaina tai pastangos, energija, laikas, emocinis angažavimasis, veikiant krizinėse situacijose. Nauda, kurią gauna savanoris tai visuomenės pritarimas, žmonių, kuriems teikiama pagalba dėkingumas, naujų kompetencijų įgijimas, galimybė užmegzti naujas pažintis, ugdyti savo interpersonalinius sugebėjimus, bendravimo įgūdžių tobulinimas. Savanoriavimas stiprina savivertę, įjautrina kitų žmonių poreikiams ir jausmams, ugdo empatiškumą, padeda išgyventi savo tikėjimo pilnumą.

Sąmoningas savanoriavimas reikalauja ryžto, dvasinės ir psichinės stiprybės, supratingumo, jautrumo, kantrumo bei emocinio brandumo.

Ilgalaikis savanoriavimas teigiamai veikia žmonių psichologinę savijautą. Kontaktas su bendraminčiais padeda kurti natūralų socialinio palaikymo tinklą, apsaugantį nuo streso, prislėgtumo, vienišumo pojūčio, o tai teigiamai veikia žmogaus sugebėjimą išlaikyti psichologinę pusiausvyrą krizinėse situacijose, padeda įprasminti gyvenimo sunkumus.

Žmonės, kurie savanoriauja yra labiau patenkinti savo gyvenimu ir lengviau įžvelgia teigiamas savo gyvenimo puses.

Savanorystė tai ne tik veikla dėl įrašo į CV ar pranešimo spaudoje, tai gyvenimo būdas. Prasmingiausia ji būna tada, kai mes suvokiame, jog darome tai ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs. Tobulėdami patys, mes tobuliname pasaulį aplink mus.

Norėdami pradėti savanoriauti, užduokite sau klausimus: Kodėl aš noriu savanoriauti? Kam? Koks yra mano tikslas?  Ką norėčiau pasiekti savanoriaudamas? Kokia veikla man labiausiai patiktų? Kokias užduotis aš galėčiau atlikti su džiaugsmu?

Savanoriška veikla, atitinkanti jūsų interesus ir tikslus, bus vertingesnė ir naudingesnė tiems, kam jūs pasiryžote padėti.

Kaip padėti vaikams išgyventi karantiną? (I)

Pasinėrę į pandemijos kasdienybę, kurioje nuolat viskas keičiasi, mes kartais užmirštame, kad šalia mūsų yra vaikai, kurie irgi išgyvena sunkų laikotarpį. Sunkų ne tik dėl apribojimų, bet ir dėl to, kad dažnai vaikai nemoka  mums pasakyti ką jie išgyvena, o mes nemokame jų išgirsti ir nuraminti.

Vaiko pasaulio matymas priklauso nuo to, kaip pasaulį mato jo globėjas, kokias emocijas jis išgyvena ir kaip tą parodo vaikui. Norėdami suprasti kaip jaučiasi jūsų vaikas pastebėkite save. Kaip jūs išgyvenate šį nepaprastą laikotarpį? Gal pradedate dieną nuo žinių apie koronavirusą? Ištisai kalbate apie pandemijos statistikas, artimųjų ir pažįstamų susirgimus? Nuolat tikrinate naujienas ir įrašus socialiniuose tinkluose?  O gal prie vaikų aptariate mirčių statistiką, mirčių atvejus jūsų ar jūsų pažįstamų aplinkoje? Pasakojate apie dramatišką situaciją ligoninėse, greitosios pagalbos skyriuose? Ar kalbatės apie gresiančią finansinę krizę?

Kai mes esame susierzinę, neramūs, pasimetę, nesaugūs galime būti tikri, kad ši būsena netrukus persiduos mūsų aplinkiniams, ypač vaikams.

Net jeigu vaikas kažkur šalia žaidžia beveik nekreipdamas dėmesio į besikalbančius suaugusius, tai nereiškia, kad jis tame pokalbyje nedalyvauja. Jis viską girdi ir neturėdamas galimybės aptarti tai ką išgirdo, suprato, ką pajuto girdint suaugusiujų pokalbius, jis bando paaiškinti situaciją savo žinių ribose. Ir tai dažnai sukelia nerimą. Tačiau vaikai dažniausiai nepasako apie tai tiesiogiai.

Vaikai skirtingai parodo, kad išgyvena nerimą. Jie gali tapti nepaklusnūs, pradėti elgtis taip kaip yra būdinga jų jaunesniems broliams ir seserims, verkti, rėkti, mėtyti daiktus, muštis, pasakoti apie gąsdinančias pabaisas, apsigyvenusias jų namuose, karpyti ir plėšyti popierių, pasakoti apie „keistus“ pojūčius, naktinius košmarus ir t.t. Kadangi vaikai siekia paaiškinti tai kas su jais vyksta per jiems pažįstamus reiškinius mes iš jų galime išgirsti daug istorijų, kuriose pinasi fantazijos ir realybė. Pasistenkite atidžiai išklausyti vaiką. Sužinoti, kaip jis mato dabartinę situaciją. Nenuvertinkite jo pasakojimo. Atsargiai klauskite apie tai ką jis išgyveną. Tačiau jeigu vaikas nenori pasakoti – neverskite jo kalbėtis.

Stebėkite ką ir kaip žaidžia jūsų vaikai. Ar jų žaidimuose atsirado mirties, ligos, netekčių temos? Ar savo žaidimuose jie bando atkartoti situacijas, susijusias su karantinu? Kokie nauji elementai atsirado jų piešiniuose? Jeigu turite tam laiko įsitraukite į vaikų žaidimus, pakoreguokite juos, pasinaudokite žaidimų tam, kad nuramintumėte vaiką.

Saugūs artimieji – tai pagrindinis vaiko saugumo pojūčio šaltinis. Prieš kalbėdami su vaiku apie pandemiją, pasistenkite patys atgauti pusiausvyrą,  suprasti savo požiūrį į šią situaciją, raskite joje jus raminančių elementų.  Jeigu negalite to padaryti savarankiškai, pasitarkite su gerai jus veikiančiu, palaikančiu artimuoju arba su specialistu.

Neskubėkite, suteikite sau laiko apmąstyti tai, ką  sakysite.  Neverskite savęs būti visažiniais.  Jeigu kažko nežinote – išdrįskite vaikams prisipažinti, kad nežinote.  Jūsų pasakojimas, naudojami žodžiai, sąvokos,  turi būti pritaikytos prie vaiko amžiaus, jo brandumo, jo naudojamų žodžių ir sąvokų bagažo.  Skirkite pokalbiui laiko ir erdvės.

Stenkitės sakyti tiesą ir remkitės faktais. Naudokite informaciją iš patikimų šaltinių. Nesidalinkite nepatikrinta informacija ir gandais.

Papasakokite vaikams, kodėl turime pasilikti namuose, laikytis karantino apribojimų. Paaiškinkite vaikams kas tai yra Covidas, kokie yra ligos požymiai, ką reiks daryti kai kas nors iš šeimos susirgs, kas ir kodėl yra rizikos grupėje. Papasakokite vaikams kokius apsaugos nuo viruso būdus jūs naudojate, kaip jie padeda jums apsisaugoti, kaip gali apsisaugoti vaikai. Pasikalbėkite apie higieną, rankų plovimą, dezinfekavimą, parodykite kaip tai reikia daryti. Paaiškinkite, kaip teisingai reikia užsidėti, nešioti ir nusiimti veido kaukę, padėkite ją pritaikyti prie vaiko veido.

Papasakokite vaikui kaip jūs tvarkotės su savo nerimu. Kartu paieškokite, ką kiekvienas šeimos narys gali turėti naudingo šioje situacijoje. Bendrai sukurkite naujus šeimos ritualus, kurie gali padėti užtikrinti stabilumą.

Kaip atsakyti į vaikų klausimus apie virusą, karantiną, ligą, mirtį?

Atsidūrus nežinomoje situacijoje kiekvienam iš mūsų kyla nemažai klausimų. Pandemija, karantinas, liga sukelia mums nemažai nerimo. Klausinėdami mes siekiame kuo daugiau sužinoti apie situaciją ir tokiu būdu pasijusti kiek ramiau. Mūsų vaikai veikia panašiai. Būkime pasiruošę jiems atsakyti, pritaikydami atsakymus pagal jų amžių. Net jeigu vaiko klausimai užklupo jus netinkamoje vietoje ir ne  laiku, pasistenkite grįžti prie atsakymo tada, kai turėsite galimybę atsakyti ramioje aplinkoje.

Daugelis jau tikriausiai yra susidūrę su paprastais ir ne visai paprastais vaikų klausimais: Kas tai yra virusas? Ar aš susirgsiu? Ar tu susirgsi? Kada galėsiu aplankyti senelius? Kodėl negalime aplankyti tetos ligoninėje? Kodėl mama verkia, kai kalbasi su močiute? Ar tu mirsi? Ar aš galiu mirti? Kodėl aš esu pavojingas močiutei?

Pasakodami apie virusą pasistenkite paaiškinti kuo paprasčiau ir pateikite vaikui kiek įmanoma daugiau raminančios informacijos: Virusai tai tokie maži organizmai, kuriuos galime pamatyti tik po labai stipriu mikroskopu. Jie dažniausiai keliauja oru.  Jų  visada nemažai yra aplink mus. Vieni jų yra mums nepavojingi, o kiti labai pavojingi. Koronavirusas, apie kurį tu dabar tiek girdi,  yra labai pavojingas.  Jis persikelia nuo vieno žmogaus ant kito ir sukelia pavojingą ligą, todėl mums reikia saugotis, kad neužsikrėstume ir neužkrėstume kitų.  Todėl  mes dažnai plauname rankas, uždengiame burną ir nosį kaukėmis,  neiname pas draugus, neaplankome sergančiųjų ligoninėje, niekur nevažiuojame.  Bet jau atsirado skiepai nuo koronaviruso ir kuo daugiau žmonių bus paskiepyta, tuo mažiau žmonių sirgs ir mums nereikės taip stipriai saugotis.

Nereikia vaikui meluoti užtikrinant jį, kad jis, jūs ar kas nors iš šeimos nesusirgs. Geriau pasakyti tiesą, kad tokia tikimybė yra, bet jūs darote viską, kad taip neatsitiktų ir raginate vaiką  saugotis, taip kaip jis gali. Dar kartą paaiškinkite vaikui ką jis gali padaryti, kad būtų saugesnis.

Jeigu vaikas liūdi, kad negali susitikti su draugais, pasakykite jam, kad suprantate jo liūdesį, kad jums taip pat  liūdna, nes negalite susitikti su savo draugais ir giminėmis, padėkite vaikui sugalvoti būdą, kaip jis galėtų bendrauti su draugais nuotoliniu būdu.

Kai kas nors iš šeimos serga ir guli ligoninėje, pasakykite apie tai vaikui, užtikrinkite jį, kad gydytojai rūpinasi, gydo, daro viską, kad jūsų artimasis pasveiktų. Nepasakokite smulkmenų, bet ir neslėpkite, kad kažkas serga. Vaikas vis tiek pastebės jūsų susirūpinimą, o negavęs paaiškinimo gali  sau prisigalvoti daug liūdnesnių ir baisesnių istorijų,  negu tiesa.

Gali atsitikti taip, kad vaikas kiekvieną dieną girdėdamas apie naujas mirtis nuo korovaviruso pradės klausinėti  „ar mes mirsime?“, nevenkite atsakymo ir nemeluokite, kad niekada nemirsime.

Geriau pasakyti, kad : „Viskas kažkada baigiasi. Gėlės išdygsta, pražysta, nuvysta ir nukrenta.  Vasara baigiasi, ruduo baigiasi, ateina žiema, ji irgi kažkada baigsis. Kiekvienas kada nors mirs. Bet nei aš, nei mama (tėvelis), nei močiutė neplanuojame mirti dabar. Mes rūpinamės savimi ir tavimi, kad kuo ilgiau gyventume kartu su tavimi.“

Jeigu vaikas išgirdęs, kad vaikai gali kelti grėsmę seneliams, nes jie gali būti viruso nešiotojais, o patys neserga, pradeda nerimauti ir klausinėti, ar tai dėl jo gali mirti senelis, pasistenkite nuimti nuo vaiko kaltę, paaiškinti jam, kad tokia rizika yra, bet tai  dar nereiškia, kad seneliai susirgs susitikę su anūku.  Tiesiog vaikai ir jauni žmones lengviau perneša ligą, o pagyvenę  žmonės –  greičiau  suserga. Dėl to mes juos saugome ir lankomės pas juos rečiau ir trumpiau, negu įprasta.

Kai vaikas klausinėja kiek dar tęsis karantinas, pabandykite atsakyti be susierzinimo ir komentarų.

„Sunku pasakyti kiek dar reikės mums laikytis karantino apribojimų. Niekas negali tiksliai prognozuoti. Manau, kad kuo labiau visi laikysis apribojimų, nesusitikinės su kitais, laikysis higienos, dažnai plaus rankas, nešios kaukes, tuo trumpiau truks karantinas.“

Vaikas gali nerimauti, kad jums susirgus, jis gali likti vienas ir nebus kam juo pasirūpinti. Užtikrinkite jį, kad jis neliks vienas, pasakykite su kuo susitarėte, kad jis pasirūpins vaikais, jeigu jūs pateksite į ligoninę.

Užtikrinkite vaiką, kad: „Padarysime viską, kad niekas iš mūsų nesusirgtų. Tam mes dažnai plauname rankas, nešiojame kaukes, nesusitinkame su draugais, nevažiuojame pas senelius, dirbame nuotoliniu būdu. „

„Jeigu kas nors susirgs, aš žinau kur reikės paskambinti, kad mums padėtų.  Mes dažnai skambinsime seneliams, kai baigsis pandemija būtinai pas juos nuvažiuosime. O kol kas galime jiems paskambinti, nusiųsti mūsų padarytas dovanelės, nuotraukas arba filmuką. „

Prieš atsakydami į vaikų klausimus, gerai patys apgalvokite, kaip jūs suprantate šią situaciją, kaip į ją žiūrite, kokią informaciją norėtumėte pateikti  jūsų vaikui.  Jeigu šiuo momentu nežinote atsakymo, visada galite atsakyti, kad paieškosite atsakymo ir tada atsakysite. Geriau pasakyti tiesą, kad nežinote, negu vengti atsakymo.

Net jeigu vaikas tą patį klausimą užduoda jums eilinį kartą, nevenkite pakartoti atsakymo. Jūsų vaikas tokiu būdu tikrina, ar gerai įsisavino informaciją.

Senas žmogus tai asmuo, o ne problema. (I)

Demokritas sakė: „Senas jau buvo jaunas, o jaunas nežinia ar sulauks senatvės”.

Mūsų visuomenėje pagyvenę žmones traktuojami kaip našta ir problema. Neretai nuvertiname pagyvenusių žmonių sugebėjimus būti vertingais visuomenės nariais tik dėl to, kad jų fiziniai sugebėjimai nėra tokio lygio kaip jaunų žmonių. Norėdami gyventi kuo ilgiau mes užmirštame, kad vienintelis būdas gyventi ilgai – senėjimas. Pagyvenę žmonės tai tie, kuriems pasisekė gyventi taip ilgai, kad jų kūnai paseno ir pradėjo silpnėti bei sirgti .

Senyvo amžiaus žmonėms būdingas fizinių gebėjimų apribojimas:

Mažėja fizinis pajėgumas, ypatingai sumažėja judesių preciziškumas, kas apsunkina veiksmų reikalaujančių didelio tikslumo atlikimą.

Blogėja pojūčiai, prastėja regėjimas, klausa (apie 25 proc. žmonių po 75 metų diagnozuojamas kurtumas), sumažėja sugebėjimas atskirti kvapus ir skonį.

Atsiranda negalavimai, paūmėja lėtinės ligos (po 65 m. 3-5 lėtinės ligos).

Pasikeitus metabolizmui keičiasi reakcija į vaistus.

Dėl neurologinių pokyčių ir sulėtėjusio pažintinių procesų tempo pagyvenę žmonės patyria atminties pablogėjimų, jiems sunkiau sukaupti ir išlaikyti dėmesį, dėl to gali būti padidėjęs nuovargis, o kartais atsirasti irzlumas. Senyvo amžiaus žmonės dažnai gali jautriau reaguoti į atrodo įprastas situacijas, susijaudinę sunkiau nusiramina, yra mažiau atsparūs stresinėms situacijoms, sunkiau nusiramina patyrę stresą.

Pagyvenusių žmonių savijautą pablogina ne tik veiksniai susiję su fiziologinę senatvę, bet ir socialiniai veiksniai: profesinio statuso sumažėjimas, materialinės situacijos pablogėjimas, socialinių kontaktų sumažėjimas, senatvės ir senų žmonių nuvertinimas visuomenėje, vienišumas.

Pagyvenę žmonės labiausiai bijo prarasti nepriklausomybę ir orumą, būti našta, prarasti protines galimybes, tapti neveiksniems, sirgti negaunant pagalbos, būti paliktais. Be to sergantys senyvo amžiaus žmonės bijo skausmo ir mirties, ypač mirties vienumoje ir kančiose.

Jauniems žmonėms atrodo, kad pagyvenę žmonės yra susitaikę su mirtimi, yra jai pasiruošę ir susirgus jiems reikia mažiau palaikymo negu jaunesniems žmonėms. Tačiau taip nėra, senyvi žmonės išgyvena savo mirtingumą ir mirties baimę taip pat intensyviai kaip ir jauni.

Netiesa, kad pagyvenusiems žmonėms reikalinga tik fizine priežiūra, kad pakanka pasirūpinti jų biologiniais poreikiais ir jie bus laimingi. Kiekvienam amžiuje žmonėms būtinas yra bendravimas. Ypatingai svarbus yra bendravimas su artimaisiais.

Norint sėkmingai bendrauti su senyvo amžiaus žmonėmis reikalingi ypatingi bendravimo įgūdžiai ir pagyvenusių žmonių fiziologijos bei psichologijos specifikos žinojimas.

Su amžiumi prastėja sugebėjimas atsiriboti nuo nereikalingo triukšmo ir sukaupti dėmesį ties kažkokio vieno dirgiklio esant triukšmingoje, greit besikeičiančioje aplinkoje. Dėl to, norint sėkmingai bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis, reikia pasirūpinti saugia aplinka, kurioje butu komfortiška ir tylu.

Bendraudami skirkite daugiau dėmesio neverbaliam bendravimui: savo kūno pozai, atstumui tarp bendraujančių, atkreipkite dėmesį į tai, kad labai svarbus yra kalbėjimo tonas. Kalbėkite trumpais, paprastais sakiniais, kiek lėčiau negu įprasta, bet neskiemenuokite. Neskubėkite iš karto pateikti daug informacijos. Įsitikinkite, kad esate girdimas. Jeigu nebuvote išgirsti pakartokite tą patį sakinį. Neklausinėkite ko nesuprato.

Jeigu žmogus pasimetė pasakojime padėkite grįžti prie pasakojimo temos. Venkite konfrontacijos, netaisykite klaidų. Jeigu jums užduodami vis tie patys klausimai, nerodykite susierzinimo, pasistenkite nukreipti dėmesį nuo pasikartojančių klausimų. Bendraudami išlikite ramūs ir neskubantys.

Pagyvenusiems žmonėms patinka būti išklausytiems, juos gerai veikia malonūs prisiminimai apie pasisekimus, svarbius gyvenimo įvykius. Raskite laiko paklausyti jų biografijos, peržiūrėti nuotraukas, paskaityti senus laiškus. Jeigu jums atrodo, kad pasakojimai nėra istoriškai tikslus, netaisykite. Leiskite jiems sukurti savo gyvenimo istoriją. Dalijimasis prisiminimais geriau paveikia pagyvenusių žmonių emocinę savijautą, negu vaistai. Jeigu pastebėjote, kad jūsų artimasis yra liūdnas paklauskite dėl ko konkrečiai jam yra liūdna.

Kartais atrodo, kad pagyvenęs žmogus prarado norą veikti, kažką daryti. Galime jį motyvuoti veiklai pasiūlydami lengvus, mažus tikslus, kurie yra jam įveikiami. Galite pasiūlyti padaryti kažką kartu.

Rūpindamiesi savo artimuoju apibrėžkite įgaliojimus, ką darote jūs, o ką pagyvenęs žmogus gali padaryti pats.

Kas tai paliatyvi pagalba?

Išgirdę, kad tolimesnis  artimojo gydymas nėra tikslingas ir jis siunčiamas į slaugos ligoninę paliatyviam, simptominiam gydymui, žmonės dažniausiai pasimeta ir nedaugelis išdrįsta paklausti:  

O  kas tai yra paliatyvus, simptominis gydymas? 

Dažniausiai paliatyvi slauga interpretuojama, kaip gydytojų atsisakymas gydyti pacientą ir jo palikimas likimo valiai. Kadangi manoma, kad paliatyvus gydymas  tai mirties nuosprendis, stengiamasi  tai nuslėpti  nuo sergančio artimojo. O pasiryžus perkelti savo artimąjį į hospisą ar slaugos ligoninę dažnas jaučiasi netinkamai pasielgęs, sutikęs su mirties nuosprendžiu, nepakankamai pakovojęs dėl artimojo gyvybės išsaugojimo. Tokių nesusipratimų galima būtų išvengti, jeigu žinotume kas tai yra paliatyvi pagalba, kuri yra teikiama specializuotuose ligonių skyriuose ir hospise.

Apibūdinimas „paliatyvus gydymas“ gąsdina ne tik pacientus ir jų artimuosius, bet  siųsti savo pacientus paliatyviam gydymui vengia ir gydytojai.  Jie siuntimą paliatyviam gydymui, taip pat,  traktuoja kaip galutinį atsisakymą gydyti. Dėl to pacientai dažnai  pavėluotai nusiunčiami paliatyviam gydymui , kai ligos simptomai paūmėja, organizmas išsenka nuo beprasmiško kentėjimo.

Šiuolaikiniame pasaulyje lengviau yra suprasti ir priimti kovojimą iki paskutinio atodūsio, taikant visas įmanomas priemones ir aparatūrą, nepaisant sergančio žmogaus kančių, o kartais ir jo protestavimo, prašymų palikti jį ramybėje, negu atsisakyti sisteminio gydymo ir pasirūpinti sergančiojo komfortu. Psichologiškai tai gali būti nesudėtingai paaiškinama: veikdami, mes nusiraminame, kažkiek slopiname apėmusius  mus nerimą ir baimę, jaučiamės padarę viską ką galėjome, kad išgelbėtume žmogaus gyvybę. Žmogaus gyvybė tai aukščiausia vertybė ir nesvarbu, kad mūšio už gyvybę įkarštyje, užmirštame apie tokį gyvenimo parametrą kaip jo kokybė.   

Tuo tarpu paliatyvaus gydymo skyrimas reiškia, kad žmogus nėra paliekamas likimo valiai, kad juo privaloma pasirūpinti. Pagrindinis paliatyvaus gydymo tikslas – išsaugoti gyvenimo kokybę, kaip įmanoma aukščiausiame lygyje, nepaisant ligos progresavimo. Pasaulinė sveikatos organizacija paliatyviąją pagalbą apibrėžia kaip pagalbą ligoniui, sergančiam įprastomis, šiam momentui pasiekiamomis gydymo priemonėmis, neįveikiamą ligą.

Teikiant paliatyvią pagalbą didelę reikšmę turi ligos simptomų tokių, kaip dusulys, skausmas, niežulys, pykinimo malšinimas, pagrindinių fizinių, socialinių ir psichologinių poreikių patenkinimas. Tai leidžia pacientams pasijusti saugiau ir oriai iškęsti ligos sukeliamus sunkumus, pamažu senkant organizmo biologiniam rezervui. Sergančio žmogaus psichinis komfortas, saugumo pojūtis turi didžiulę reikšmę.

Kai nėra galimybės išsigydyti, reikia išmokti gyventi geriausiai, kaip įmanoma, kiekvieną dieną. Ir būtent tai galima padaryti taikant paliatyvų gydymą, kai sergančiu žmogumi rūpinasi ne tik kvalifikuoti gydytojai, slaugytojos, bet ir psichologai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai. Paliatyviosios medicinos tikslas – užkirsti kelią paciento kančioms ir su jomis susidoroti nustatant simptomus ankstyvoje stadijoje, užbėgti už akių naujų sveikatos problemų atsiradimui,  gydyti ne tik somatinius simptomus, bet spręsti žmogaus psichosocialines ir dvasines problemas. Paliatyvi globa siūlo palaikymo sistemą pacientams, kad jie galėtų gyventi kuo aktyviau, kokybiškiau. Numatoma sisteminė pagalba pacientų šeimai, siekiant pagerinti ne tik paciento, bet ir jo šeimos gyvenimo kokybę. Paliatyvios pagalbos idėja yra apsaugoti ne tik žmogaus sveikatą, bet ir jo aplinką, jo išeinantį pasaulį.

Labai gražiai apie paliatyvią pagalbą yra pasakęs gydytojas prof. Jacek Lučak: „Paliatyvioji pagalba, be kita ko, skirta apsaugoti gęstantį gyvenimą“.

Būtent to siekia mūsų hospise dirbantys žmonės.

Kaip galėtume sėkmingiau bendrauti su artimaisiais, gulinčiais ligoninėje?

Kai  žmogus serga, jam ypatingai norisi saugios, pažįstamos aplinkos ir artimųjų palaikymo. Posakis „namuose ir sienos gydo“ yra psichologiškai pagrįstas: namų aplinkoje žmonės jaučiasi saugesni, ramesni, galintys daugiau spręsti apie save ir tai, kas su jais vyksta. Sprendimas dėl atsigulimo į ligoninę niekada nebuvo lengvas ir visada siejosi su tam tikrais socialiniais apribojimais. Atsidūrimas ligoninėje reikšdavo, kad teks kuriam laikui atsisakyti ligšiolinio įprasto gyvenimo, mėgstamų veiklų ir daiktų, apriboti bendravimą  su žmonėmis, kurie turės laiko ir norės aplankyti sergantį ligoninėje.  Visais laikais atsidūrimas ligoninėje reikšdavo tam tikrą izoliaciją nuo savo aplinkos. Pandemijos metu, kai ligoninės yra uždarytos lankytojams, patekimas į ligoninę kartais reiškia būtinybę susitaikyti su socialinių kontaktų nutraukimu.

Mūsų laikais sunku būtų rasti žmogų, kuris neturi mobilaus telefono ar kompiuterio, palengvinančių bendravimą su plačiu pasauliu socialinių tinklų dėka. Mažai kas atsimena laikus, kai vienintelis telefonas buvo slaugytojų poste ar ligoninės skyriaus koridoriuje. Tačiau būna taip, kad dėl sunkios būklės, prastos savijautos  kelias iki mobilaus telefono, gulinčio ligoninės spintelės stalčiuje,  būna daug ilgesnis ir sunkesnis, negu žygis link telefono aparato, kabančio prie tolimiausios palatos durų. Dažnai mūsų pacientai turi nepakankamai jėgų, kad galėtų pasinaudoti telefonu. Kartais dėl silpnumo jiems ne tik sunku surinkti numerį ar rasti ekrane reikalingą kontaktą, bet ir atsiliepti į skambučius. Tačiau tai nereiškia, kad tokiems žmonėms nereikia bendravimo. Bendravimo poreikis yra labai didelis. Todėl  iniciatyva, kokiu būdu palaikyti ryšį, yra artimųjų pusėje.

Neužtenka paskambinti gydytojui ir pasiteirauti apie artimojo sveikatą. Nuo tokio pasiteiravimo mums gal ir pasidarys ramiau, tačiau sergančiam artimajam nelabai.

Kaip galime sumažinti mūsų artimųjų, gulinčių ligoninėje, socialinę atskirtį, leisti jiems pasijausti ne tokiems vienišiems ir paliktiems, pagerinti jų psichologinę savijautą?

Visų pirma, galvokite apie tai, kas patinka jūsų artimajam, ką jis mėgsta, kas jį džiugina? Jeigu jis turi sunkumų skambinant jums savarankiškai, susitarkite su gydytoju ar slaugytojomis, kad jie padėtų surinkti numerį arba pagelbėtų atsiliepiant, kai jūs skambinsite. Galite nustatyti laiką kada skambinsite, kad ligonis nesijaudintų, jog praleis skambutį. Jeigu galite skambinkite su video, parodykite kur esate, ką darote. Jeigu skambinate iš artimojo namų parodykite kaip atrodo jo namai, kaip jaučiasi jo gyvūnai, kaip gaminate maistą arba rūpinatės jo gėlynu. Rodykite koks yra oras, kaip atrodo gamta. Daugiau negu įprasta pasakokite apie tai, kas vyksta aplinkui. Jums tai gali pasirodyti nesvarbu, bet jūsų artimajam tai padės pasijusti jūsų gyvenimo dalimi, o ne tik sergančiuoju. Mažiau kalbėkite apie problemas, ypač apie tokias, kurių jūsų artimasis negali šiuo momentu išspręsti, kad nepadidinti jo bejėgiškumo pojūčio.

Jeigu jūsų artimajam yra svarbi  bendra malda, galite susiburti ir, paskambinus sutartu laiku, pasimelsti kartu. Pagyvenusiam artimajam galite organizuoti videosusitikimus su jo draugais. Tai gali būti jiems visiems naujas, jaudinantis, sukeliantis geras emocijas patyrimas.

Galite įrašyti trumpą filmuką ir atsiųsti jį, kad esantis ligoninėje artimasis galėtų jį pažiūrėti, kai turės daugiau jėgų. Atspausdinta nuotrauka padėta šalia lovos irgi gali padėti jaustis arčiau artimųjų. Mūsų laikais telefone galima laikyti begalybę nuotraukų, tačiau tam, kad jas pažiūrėti reikia turėti jėgų prisitraukti iki stalčiaus, rasti jame telefoną, naršyti ieškant norimos nuotraukos. O į stovinčią ant spintelės nuotrauką užtenka užmesti žvilgsnį.

Jeigu palatoje yra langas, o ligonio būklė leidžia jam nors trumpai pasėdėti ant ratukų, paprašykite slaugytojų, kad sutartu laiku nuvežtų jį prie lango. Tokiu būdu galėsite ne tik kalbėtis telefonu, bet ir matytis gyvai.

Galima telefonu paskaityti artimajam mėgstamą knygą arba kartu prisiminti malonius įvykius, kuriuose jis buvo sėkmingas arba svarbus. Galima nufotografuoti senas nuotraukas iš šeimos albumo ir kartu pasinerti į prisiminimus.

Mėgstamo pyrago ar kito patiekalo skonis ir kvapas irgi padeda pasijausti geriau.

Vaikų rankomis pagamintos dovanėlės, atvirukai, sausainukai leis seneliams jaustis neužmirštiems.

Net jeigu žmogus yra demenciškas ir bendravimas su juo yra apsunkintas, mėgstami saldumynai, mieli žaisliukai jam irgi suteiks malonumą, o jums padės jaustis nenutraukusiais ryšio.

Prieš skambindami į ligoninę pagalvokite apie tai, koks yra jūsų skambučio tikslas: ar norite padaryti malonumą artimajam, ar nuraminti savo nerimą, pasijausti atlikę pareigą. Klausimai: Kaip jautiesi? Kas pas tave naujo?  Kaip reikalai? – jeigu į juos reikia atsakyti kelis kartus per dieną,  sergantį žmogų  gali erzinti ir skatinti vengti bendravimo, kurio jam iš tikrųjų labai reikia. Stenkitės  įsiklausyti apie ką nori kalbėti jūsų artimasis, pasakoti tai, apie ką jis klausia. Jam nebūtinai svarbiausias yra kalbėjimas apie jo ligą, savijautą.

Dabartinė situacija daugeliui kelia stresą. Tačiau į ją galima pažiūrėti kaip į iššūkį ir  yra terpė pasireikšti išradingumui, pagerinant bendravimą su artimuoju, gulinčiu ligoninėje. Svarbiausia atsiminkite, kad pandemijos metu, socialinių apribojimų laikotarpyje kaip niekada svarbus yra bendravimas.

Nepagydomai sunkiai sergančio žmogaus poreikiai

Kartais po ilgos, sekinančios kovos su sunkia liga tenka išgirsti, kad gydytojai išnaudojo visas savo galimybes ir, nepaisant visų jų pastangų liga progresuoja, o pacientas silpnėja. Prasideda paliatyvus gydymas. Tokioje situacijoje žmonės išgyvena visą gamą sunkių jausmų. Dažniausiai išgyvenama mirties baimė,  susirūpinimas kaip išgyvens šeima, skausmo ir kančių baimė, baimė tapti našta savo artimiesiems. Artimieji tokiu momentu dažniausiai išgyvena sielvartą, baimę, nerimą, bejėgiškumą, pasimetimą. Retai kalbama apie susitaikymą su liga, palengvėjimo jausmą, dvasinius išgyvenimus.

Labai svarbu, kad toks ligonis gautų visapusišką, o ne tik medicininę  pagalbą. Artimųjų palaikymas ir dalyvavimas sergančio žmogaus globoje yra labai reikšmingas veiksnys, leidžiantis pagerinti paciento savijautą.

Veiksmingai pagalbai turime žinoti kokie yra sunkiai sergančio, silpstančio žmogaus poreikiai paskutinėje nepagydomos ligos stadijoje. Suprasti tų poreikių hierarchiją.

Visų pirma, turi būti sukontroliuoti poreikiai, susiję su ligos simptomų kontrole, sumažintas arba panaikintas skausmas, dusulys, niežulys, pykinimas. Kai sumažinamos fizinės kančios, pacientas gali pamiegoti, pailsėti. Kai jis supranta, kad atsiradus naujiems simptomams bus pasirūpinta jų sumažinimu, atsiranda komforto pojūtis, saugumo jausmas. Kiti poreikių hierarchijoje yra artumo, meilės poreikis, akceptacijos, pagarbos, orumo išlaikymo poreikiai. Jeigu žmogus dar turi pakankamai jėgų, jam yra svarbi galimybė kiek įmanoma ilgiau išlaikyti savarankiškumą. Kai yra pasirūpinta pagrindiniais poreikiais, atsiranda galimybė išgyventi trumpas laimės akimirkas, pagalvoti apie norus, nepabaigtų reikalų užbaigimą. Dažniausiai sunkiai sergantys žmonės norėtų atsisveikinti su artimaisiais, priimti sakramentus, sutvarkyti turtinius reikalus, išspręsti konfliktus, kartais papasakoti apie tai, kaip ir kur norėtų būti palaidoti.

Liga, ypač sunki, pakeičia žmogų, keičia jo poreikius. Tai kas buvo labai svarbu prieš savaitę – šiandien gali tapti visiškai neaktualu. Mes turime nuolat būti dėmesingi ir atidūs stebėdami sergantį žmogų, nevengti klausti jo apie poreikius, norus. Norai gali būti labai įvairūs, nuo labai plačių ir sunkiai įvykdomų iki mažų ir mums, atrodo, nereikšmingų, bet pacientui labai svarbių. Tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį ir mėgstamų ledų porcija atnešta iš kavinės, kurioje jis lankydavosi su draugais po darbo. Smulkmenų atnešamas džiaugsmas nėra mažesnis negu pozityvūs išgyvenimai kuriuos sukelia dideli dalykai.

Kartais atsitinka taip, kad kol mes pildome žmogaus norą, pavyzdžiui, gaminame jo užsakytus cepelinus, ar silkė, jo norai pasikeičia, ir jis jau nebeturi jėgų suvalgyti išsvajoto patiekalo. Svarbu nepeikti ligonio už mūsų bergždžias pastangas patenkinti jo norus, o būti atlaidiems jo silpnumui. Jis nevaldo savo ligos eigos ir nedaro to tam, kad pridarytų jums problemų. Gali atsitikti taip, kad sergantys žmonės apsiriboja tik fiziologiniais poreikiais. Artimiesiems, kurie norėtų matyti sergantį iki galo gyvybingą ir nepasikeitusį, kartais būna sunku tai priimti.

Visada paklauskite sergančio artimojo ko jis nori. Nedarykite tik to, ką jūs manote yra jam geriausia, bet atsižvelkite į jo norus, pageidavimus, vertybes. Atsižvelgdami į sergančio žmogaus norus parodote jam savo pagarbą ir priėmimą, bei pasirūpinate savo geresne savijauta, sumažindami savo graužatį, kaltės jausmą ir abejones galinčios atsirasti jo netekus, nes padarėte viską ką galėjote, kad jūsų artimasis, pacientas, globotinis gautų geriausią globą, kokią jūs galėjote jam suteikti.

Kaip galime padėti sau išgyventi gedulą?

Homo totiens moritur, quotiens amittit suos – žmogus miršta tiek kartų, kiek kartų praranda savo artimuosius, teigia sena lotyniška sentencija.

Kiekvienam teks susidurti su gedulu ir netektimi, praradus savo mylimus ir artimuosius žmones ir niekas iš mūsų nėra tam pasiruošęs. Kartais pasidavę stiprioms emocijoms, žmonės negali atsigauti ilgus mėnesius, net metus. Nukenčia jų sveikata, santykiai su artimaisiais, darbas, gyvenimo kokybė. Kartais pasirūpinimas savimi traktuojamas kaip neištikimybė mirusiajam, nepakankamas parodymas kaip jį mylėjome, egoizmo apraiška. Tačiau tikras mirusiojo atsiminimas nėra tame, kad numarinti save, užmiršti apie savo sveikatą ir gyvenimą. Tam, kad būtų kam išsaugoti mirusiojo atmintį, jo artimieji turi išlikti gyvi ir sveiki.

Ką gali padaryti gedintis žmogus, kad padėtų sau išgyventi sunkų laikotarpį?

Visų pirma, skirti pakankamai laiko miegui, poilsiui, stengtis išlaikyti dienos rėžimą, įprastą gyvenimo ritmą, maitintis reguliariai ir sveikai.

Sakyti aplinkiniams apie savo poreikius.

Rasti savo aplinkoje žmones, kuriais pasitikite ir su jais aptarti tai, kaip jaučiatės. Jeigu jūsų aplinkoje nėra tokių žmonių, arba jūs nenorite jų apkrauti savo liūdesiu, kreipkitės pagalbos į psichologus, dvasininkus. Yra nemažai vietų kur galite gauti anoniminę nemokamą psichologinę pagalbą telefonu.

Atkreipti dėmesį į vairavimo saugumą – žmonės, išgyvenantys traumuojančius įvykius, esantys stipriame strese, dažnai vairuodami neišlaiko dėmesio ir sukelia eismo įvykius.

Rasti laiką, nuvykti į vietą, kurioje jaučiatės saugiai ir ramiai, tam, kad galėtumėte apmąstyti tai kas įvyko, tai kas vyksta su jumis dabar, sudėlioti mintis.

Susitikti su draugais, artimaisiais, žmonėmis, kurie pažinojo numirusį ir kartu su jais prisiminti jį, pakalbėti apie jo gyvenimą, kartu išgyventus momentus.

Aplankyti vietas, susijusias su jūsų ir mirusiojo žmogaus gyvenimu.

Nueiti į bažnyčią, pasikalbėti su dvasininku.

Organizuoti bendrą maldą mirusiojo intencijai.

Stengtis riboti kitų reikalavimus jūsų atžvilgiu, neprisiimti sau naujų įsipareigojimų, jeigu tai nėra būtina.

Apriboti žinių siekimą, neigiamos informacijos srautą, nes tai gali paaštrinti gyvenimo skausmą, beviltiškumą ir bejėgiškumo pojūtį.

Jeigu turite tokį poreikį, galite organizuoti susitikimą, skirtą prisiminimui apie mirusį, pažiūrėti nuotraukas, paklausyti jo mėgstamos muzikos, pažiūrėti jo mėgstamą filmą, kurį kadaise kartu žiūrėjote. Stenkitės   gyventi  gerais, šiltais prisiminimais.

Organizuokite šeimos bei  draugų susitikimus.

Dalį šių patarimų gali būti sunku įgyvendinti karantino apribojimuose, tačiau nevenkite pasinaudoti  šiuolaikinėmis technologijomis tam, kad suartėtumėte su giminėmis ir draugais. Organizuokite videokonferencijas, skambinkite, rašykite, dalinkitės nuotraukomis, prašykite giminaičių ir draugų, kad atsiųstų jums senų nuotraukų kopijas, arba nufotografuotų vietas, kurias norėtumėte aplankyti, bet negalite to padaryti dėl karantino. Nelikite vieni. Būkite išradingi padėdami sau ir kitiems.

Kaip išgirsti savo artimąjį?

Tai, kad mes mokame kalbėti, tačiau nemokame bendrauti, jau senai tapo nuvalkiota tiesa. Viena iš pagrindinių sėkmingo bendravimo sąlygų yra mokėjimas klausytis, girdėti tai, ką mums sako kitas.

Kiek kartų jūs uždavėte sau klausimą: Ar aš dabar girdžiu tai, kas man sakoma ar tai ką noriu ir moku girdėti?

Daugelio konfliktų ir nesusipratimų galima būtų išvengti, jeigu mes išmoktume klausytis ir girdėti mūsų artimąjį. O gal išgirdus mums lengviau būtų jį priimti ir mylėti?

Kartais būna labai sunku išgirsti savo sergantį artimąjį, ypatingai, kai jis nori kalbėtis apie tai, ko mes nenorime girdėti.

Hospiso pacientai neretai liūdi dėl to, kad jų artimieji nenori su jais pasikalbėti apie jų išėjimą, aptarti su jais laidotuvių būdą ir eigą, aprangą, brangių daiktų paskirstymą tarp artimųjų. Pradėję apie tai kalbėti, jie greitai išgirsta: „Nu ką tu čia dabar pradedi, va grįši namo tada spręsi“. Arba: „Tu dar nemirsi, ilgai gyvensi, kam čia ankščiau laiko apie tai kalbėti. Viskas bus gerai.“

Tokiu būdu išsklaidomos artimųjų baimės, bandoma nusiraminti, tačiau sergančiam artimajam parodoma, kad jo negirdima, nepaisoma jo poreikių, atimama galimybė pareikšti paskutinius norus, sutvarkyti paskutinius reikalus, o taip pat, pasidalinti savo išgyvenimais, nerimu ir baimėmis.

Kartais artimieji nusprendžia, kad jeigu žmogus jau gavo ligonių sakramentą, tai jo religiniai poreikiai yra patenkinti ir negirdima jo prašymų, kad jis norėtų pasimelsti su dvasininku, vienuole arba, kad jie jį aplankytų, pasimelstų šalia sergančiojo lovos kai jis jau neturi jėgų aktyviai dalyvauti maldoje. Tai jį nuramina, padeda pasijausti veikliu savo religinės bendruomenės nariu, neatstumtu nuo jos su paskutiniu patepimu. Sunkiai sergančiam žmogui susitikimas su dvasininku tai dažnai ženklas, kad Dievas jo neapleido. Daugelis dvasininkų neatsisakytų ateiti ir pasimelsti, tačiau aplinkiniai, kažkodėl, negirdi tokio sergančio žmogaus prašymo.

Dažnas sergantis asmuo nesako apie savo poreikius tiesiogiai. Jis gali pasakyti: Gerai būtų, kad.. Kaip man norėtųsi… Pažiūrėk kaip tam gera… O atsimeni kaip…Ir jeigu klausantis neužduoda toliau klausimų, noras lieka neišsakytas, atsiranda pojūtis, kad sergančiojo norai ir poreikiai nėra svarbūs.

Žmonės, atsidūrę ties gyvenimo slenksčiu, dažnai norėtų papasakoti savo gyvenimo istoriją,  tokiu būdu sudėlioti savo išgyvenimus į nuoseklų pasakojimą, patenkinti savo poreikį nebūti užmirštam, priimtam, tinkamai nugyvenusiam gyvenimą. Paradoksalu tai, kad kartais sunkiausia yra papasakoti tą istoriją artimiesiems, kurie dalyvavo tame paciento gyvenime. Norėdami išlaikyti istorinę tiesą, arba pateikti savo įvykių matymą, artimieji dažnai nutraukinėja pasakojimą, pateikia savo įvykių matymą, vietoj to, kad išklausytų be korekcijos ir bandymų įrodyti, kad realybėje viskas atrodė kitaip.

Net bandydami sakyti palaikymo žodžius, mes dažnai negirdime savo artimojo. Kai mes sakome jam palaikymo žodžius, dažniausiai galvojome apie save, apie tai ką mes turėtume pasakyti, kad jį palaikytume, kokie žodžiai yra „teisingi“, o kokie ne, kokius žodžius turėtume pasirinkti. Užimti tinkamų žodžių ieškojimu, neretai neišgirstame žmogaus, kurį palaikome. Todėl, norint palaikyti kitą, svarbu visų pirmą įsiklausyti į tai ką jis sako, o ne į tą ką mes norime jam pasakyti palaikydami jį.

Mokėjimas klausytis ir girdėti – labai svarbus įgūdis, kurį daug sunkiau yra įvaldyti, negu mokėjimą gražiai ir įdomiai kalbėti.

Atvėrus savo ausis artimajam, mes atidarome jam kelią į mūsų širdį.

Ar reikia pasakyti vaikams, kad šeimos narys serga onkologine liga?

Kai onkologine liga suserga šeimos narys, tai pakeičia visos šeimos funkcionavimą.

Tėvai, nenorėdami traumuoti vaikų, dažnai nepasakoja jiems apie tai, kad kažkuriam šeimos nariui diagnozuota onkologinė liga. Jie tai daro  norėdami apsaugoti vaikus nuo sunkių išgyvenimų, išsaugoti namų ramybę. Kartais pasirenka tylėjimą, bijodami, kad kalbėjimas bus pernelyg skausmingas ir vieniems, ir kitiems.

Tačiau nutylėjimas gali vaikus traumuoti labiau, negu  atviras  pokalbis  apie tai, kas vyksta.  

Stebėdami suaugusiųjų elgesį vaikai pastebi, kad vyksta kažkas negero , o negaudami informacijos jaučiasi  atskirti  nuo šeimos, nereikalingi, nesvarbūs. Neturėdami informacijos, vaikai sugalvoja bauginančius paaiškinimus, dėl kurių patiria dar didesnį stresą.   Surinkdami juos pasiekiančias informacijos nuotrupas, vaikai prieina prie išvados, kad jeigu apie onkologinę ligą negalima net kalbėti, tai turi būti kažkas labai baisaus. Jie pradeda traktuoti vėžį  kaip baisią, gėdingą, stigmatizuojančią ligą, dėl kurios sergantysis yra atskiriamas nuo visuomenės. Jie pradeda jaustis „kitokie“, blogesni, nes jų šeimoje yra liga, apie kurią nekalbama. Nekalbėjimas atitolina vaikus nuo tėvų. Be to, nekalbėdami apie šeimos nario sunkią ligą, neleidžiame sergančiam asmeniui gauti to palaikymo ir supratimo, kuris jam yra labai reikalingas. Todėl būtina pasikalbėti su vaikais apie tai, kas vyksta.

Kalbėdami su vaikais apie jų artimojo sunkią ligą, mes suteikiame jiems galimybę papasakoti kaip jie jaučiasi, pasidalinti savo baimėmis ir abejonėmis. Vaikams, su kuriais kalbamasi, bus lengviau suprasti  suaugusiųjų elgesį ir emocijas.

Žinodami apie tai, kas vyksta, vaikai jausis saugiau ir tai, kas vyksta jų namuose, kels jiems mažiau nerimo.

Atviras pokalbis parodo, kad vaikais pasitikima, kad jie yra svarbūs. Pasikalbėjimas gali tapti proga suartėti su vaiku, geriau suprasti jį.  Kai vaikas žinos kas vyksta, suaugusiems nereikės kontroliuoti savęs, kalbant su kitais,  pastoviai perspėti savo aplinkinius apie tai, kad vaikai nieko nežino, slėpti savo emocijų.

Leidimas dalyvauti šeimos problemose vaikus  moko išgyventi ir įveikti gyvenimo krizes, pasikliauti šeima, kaip palaikymo šaltiniu.

Kaip kalbėtis su vaikais apie onkologinę ligą?

Tikriausiai, suaugusiems reikės pasiruošti pokalbiui apie tai. Visų pirma, reikės suprasti ką jie patys išgyvena, kaip supranta ligą. Apgalvoti kokią informaciją jie nori pateikti vaikams.

Pasiruoškite pokalbiui surinkdami visą informaciją, kurios jums gali prireikti.

Geriausia, jeigu pokalbyje dalyvauja abu vaiko tėvai. Ypač jeigu serga vienas iš tėvų. Jeigu sergantysis  yra šeimos narys  geriausiai, kad jis pats papasakotų apie savo ligą. Jeigu jam tai per sunku, tai jam dalyvaujant, gali padaryti kitas šeimos narys. Sergančio asmens dalyvavimas reikalingas tam, kad jis žinotų kas ir kaip buvo pasakyta, galėtų papildyti, paaiškinti, atsakyti į vaiko klausimus. Kartais sergantis asmuo nutaria, kad jam per sunku apie tai kalbėti su vaikais, tada turime tai gerbti ir pravesti pokalbį be jo.

Prieš pradedami pokalbį pasirinkite vietą ir laiką, kada niekas niekur neturi skubėti ir jums niekas netrukdys. Nesirinkite vakaro, nes vaikams bus sunku užmigti ir jie neturės laiko pabūti su informacija, užduoti jiems kylančius klausimus. Jeigu šeimoje yra daugiau negu vienas vaikas, geriausiai yra pasikalbėti su jais vienu metu.  Tokiu būdu išvengsite situacijos, kai vienas vaikas galvos, kad kitas yra svarbesnis ir labiau informuotas.

Pirmas pokalbis apie ligą  – tai tik pradžia ilgo informavimo ir palaikymo proceso.  Būkite pasiruošę suteikti vaikams erdvę klausimams, pasidalinimui savo jausmais ir apmąstymais. Paklauskite vaikų apie tai, ką jie jau žino, ką pastebėjo. Į klausimus atsakinėkite atvirai, pateikdami informaciją pagal jūsų vaiko supratimo galimybes, nenuvertinkite vaikų klausimų, net jeigu jie atrodys jums netinkami ar nereikšmingi. Jeigu nežinote atsakymo į klausimą, pasakykite ir užtikrinkite, kad ieškosite atsakymo.

  Kalbėkite konkrečiai, naudokite paprastus, vaikams suprantamus žodžius. Pateikite vaikams tik tas informacijas, kurios yra svarbios šiame etape. Tačiau neapsiribokite teiginiu, kad jūs ar kitas šeimos narys serga. Galite papasakoti: kurioje vietoje yra liga; kaip jūs dabar jaučiatės; kada artimiausias vizitas pas gydytoją; kada reikės atsigulti į ligoninę; kada reikės važiuoti į “chemiją”; kas tai yra “chemija”; kaip atrodys gydymas. Perspėkite apie tai,  koks gali būti pašalinis gydymo poveikis: kad gali atsirasti pykinimas, bėrimai, nuovargis ir silpnumas, iškristi plaukai, pablogėti bendra savijauta. Paaiškinkite vaikui, kad sergančiojo liūdna nuotaika, nuotaikos svyravimai, irzlumas, dirglumas nėra sukelti vaiko elgesio, tai reakcija į sunkią ligą.

Jeigu, priklausomai nuo situacijos, galite suteikti vaikams vilties, pasakykite, kad tai yra sunki liga, gydymas bus ilgas, bet jūs ir jūsų gydytojas padarysite viską, kas įmanoma, kad pasveiktumėte.

Būkite pasiruošę pateikti vaikams informaciją jų tempu. Jiems gali prireikti laiko, kad suprastų  kas vyksta, neskubinkite jų. Vaikai gali norėti vėliau grįžti prie pokalbio , gali kelis kartus uždavinėti tuos pačius klausimus. Jie tokiu būdu bando suprasti kas vyksta, ypač tai liečia ikimokyklinio amžiaus vaikus.

Paaugliams gali prireikti daugiau laiko priimti ir išgyventi informaciją. Jiems gali prireikti daugiau informacijos apie ligos eigą, apie tai, kaip pasikeis šeimos gyvenimas, jų situacija. Suteikite jiems galimybę pasidalinti savo išgyvenimais. Paaugliai, nepaisant to, kad demonstruoja savo nepriklausomybę, vis tiek laukia iš artimųjų palaikymo ir supratimo.

Jeigu jums yra sunku pasiryžti tokiam pokalbiui kreipkitės pagalbos į specialistus, jie gali jums patarti, kaip pasirinkti tinkamą vaikų informavimo būdą, padės jums ir jūsų vaikams šiame sunkiame gyvenimo etape.

Kaip kalbėtis su vaikais apie vėžį?

  Mūsų kultūroje susirgimas onkologine liga vis dar stigmatizuoja žmogų, todėl  vengiama kalbėti apie tai. Nutylėta liga įgauna bauginantį vaizdą ir onkologinė diagnozė traktuojama kaip mirties nuosprendis. O į žmogų, susirgusį vėžiu, dažnai žiūrima kaip į pasmerktą. Statistika parodo, kad daugėja onkologinių susirgimų, bet  dėl  to neišauga žmonių mokėjimas kalbėtis apie tai.

Nemažai vaikų susiduria su artimojo žmogaus onkologine diagnoze. Išgirdė, kad kažkas serga vėžių vaikai pradeda išsivaizduoti baisų vėžiagyvį kuris apsigyveno žmogaus kūne ir nenumaldomai jį ėda iš vidaus. Vaikų fantazija, pastiprinta pamatytų filmų vaizdais, sukuria bauginančius scenarijus. Tokius kurie net neateitu į galvą suaugusiam žmogui.

Kaip suaugęs galėtų papasakoti vaikui apie savo ligą?

Pateikiame keletą pavyzdžių, kaip suaugęs galėtų vaikui papasakoti apie tai, kad jis serga vėžiu.

„Man gydytojai pasakė, kad turiu ligą, kuri vadinasi vėžys.  Tai nereiškia, kad manyje gyvena vėžys, tai tiesiog toks ligos pavadinimas. Tai reiškia, kad turiu darinį (galima pasakyti kurioje vietoje), kurio ten neturėtų būti.  Todėl  man bus daroma operacija, kurios metu bus pašalintas šis nereikalingas darinys. Po to man suleis vaistus, kad darinys daugiau neatsirastų.“ 

Arba galima pasakyti taip:

„Aš sergu onkologine liga, tai reiškia, mano kūne yra ląstelių, kurios neteisingai veikia ir auga ne taip, kaip turėtų. Kad tai sutvarkyti man teks atsigulti į ligoninę, kur gydytojai mane gydys specialiais vaistais. Po tų vaistų aš kartais jausiu nuovargį, būsiu dirglesnis, daugiau miegosiu, mažiau laiko leisiu  su tavimi, nes man trūks jėgų, bet vaistai kovos su neteisingomis ląstelėmis ir yra šansų, kad aš išsigydysiu,  atgausiu jėgas ir gerą nuotaiką.“

Norėdami paaiškinti vaikui kas tai yra onkologinė liga, galite jam papasakoti apie tai, kad: „mūsų kūnas susideda iš labai mažų dalelių, kurios vadinamos ląstelėmis. Kiekviena ląstelė atlieka savo darbą. Ląstelių grupės yra atsakingos už skirtingas kūno dalis. Kad mūsų kūnas būtų sveikas ir galėtų veikti, visos ląstelės turi gerai dirbti savo darbą. Kartais taip atsitinka, kad kai kurios ląstelės nustoja veikti taip, kaip turėtų. Tai paveikia kitas ląsteles, sutrinka daugelio sveikų ląstelių veikla. Tai taip kaip, pavyzdžiui, sugenda mašinytės ratukas ir ji negali be jo važiuoti.  Blogai dirbančių vėžinių ląstelių gali atsirasti daugiau ir tada atsiranda onkologinė liga. Tai toks vidinis guzas, kurį vadiname vėžiniu naviku. Kad kūnas vėl galėtu būti sveikas tą naviką būtina pašalinti.“

Jeigu vaikas nori žinoti kaip atrodo gydymas, galite jam  papasakoti, kad gydytojai yra sugalvoję keletą būdų kaip nuveikti ligą. Jie turi specialius prietaisus, kurie nematomomis bangomis paveikia blogai veikiančias ląsteles ir jos  suyra. Kartais guzas pašalinamas operacijos metu, jis tiesiog išpjaunamas. O kartais sergančiajam žmogui leidžiami specialūs vaistai, kurie sunaikina naviką.

Paaugliai dažniausiai ieško informacijos apie artimojo ligą internete. Ta informacija ne visada būna tiksli ir atitinka tikrovę.  Kartu su gydančiu gydytoju galima aptarti, kaip apie  konkrečią ligą reiktų  papasakoti paaugliui. Paaugliai jau dažniausiai yra ne tik girdėję apie vėžį, bet ir buvo susidūrę su draugo, klasioko, kaimyno arba jų artimųjų onkologine liga.  Todėl, prieš pradedant pokalbį su paaugliu, reikėtų paklausti, ką jie žino apie šią ligą, kaip ją paaiškina.

Kiekvienoje šeimoje yra savo ypatingas bendravimo būdas ir jo vadovaukitės kalbėdami su vaikais apie vėžį. Svarbu, kad jiems būtų suteikta informacija apie tai, jog nei jie, nei kas kitas nepadarė nieko tokio, kas galėjo paskatinti artimojo ligą.  Nuo jų elgesio nepriklauso ar kažkas susirgs vėžių. Svarbu užtikrinti vaikus, kad kas beatsitiktų jie neliks  vieni ir visada bus kažkas, kas jais pasirūpins ir palaikys. Paaiškinkite vaikams, kad vėžys nėra užkrečiama liga ir nereikia vengti bendravimo su susirgusiuoju. Jie visada gali prie jo prisiglausti, apkabinti.  Užtikrinkite vaikus, kad kai jiems kyla klausimai ar jie nori pasidalinti savo jausmais, jie visada gali kreiptis į jus ir visada bus išklausyti.

Jeigu matote, kad jums per sunku yra paaiškinti vaikui tai, kas vyksta, paprašykite pagalbos žmogaus, kuriuo pasitikite arba kreipkitės  pagalbos į specialistus.

Kas  yra profesinis perdegimas (I)

Darbas, nukreiptas į pagalbą kitiems žmonėms, suteikia mums pasitenkinimą savo gyvenimu ir profesija.  Tačiau, deja, gali tapti ilgalaikio streso ir padidėjusio fizinio bei emocinio krūvio priežastimi. O tai gali baigtis profesiniu perdegimu.

Daugelis yra girdėję apie profesinį perdegimą, tačiau labai mažai kas sugeba jį atpažinti ir tinkamai padėti sau jo išvengti.

Su perdegimu darbe mūsų laikais susiduria įvairiausių profesijų atstovai, o dažniausiai su juo susiduria slaugytojos, gydytojai, socialiniai darbuotojai ir psichologai, taip vadinamu „pagalbą teikiančių“ profesijų atstovai. Taip atsitinka dėl to, kad šių profesijų atstovai savo darbui naudoja savo asmenybės resursus. Jų darbo specifika reikalauja emocinio angažavimosi ir dėmesio sutelkimo į kito žmogaus poreikius.  Ypatingai tai svarbu gydytojų ir slaugytojų atveju: nuo jų elgesio darbe, bendravimo įgūdžių priklauso ne tik gydymo rezultatai, bet ir psichinė pacientų savijauta.

Neigiamos artimos sąveikos su pacientu ir jo artimaisiais pasekmės gali atsirasti kai medikai, nuolat susidurdami su kančia ir mirtimi, patirdami nuolatinį stresą nesugeba susidoroti su savo sunkiomis emocijomis, nuovargiu, krūviu. Tai dažnai baigiasi emocinių išsekimų. Medikai pradeda saugotis, sukurdami distanciją tarp savęs ir pacientų. Pradedami  žiūrėti į pacientus,  kaip į  gydymo proceso objektą, o ne asmenybę,  jie nesugeba pajausti pasitenkinimo darbe, neturi motyvacijos, jaučia nuolatinį nuovargį ir nepasitenkinimą. Taip prasideda profesinis perdegimas, kuris dažniausiai apibūdinamas, kaip „fizinio, emocinio bei psichinio išsekimo būklė, atsiradusi dėl ilgalaikio angažavimosi į emocionaliai apkraunančias situacijas“. 

Pagrindiniai profesinio perdegimo požymiai tai fizinis, protinis ir emocinis išsekimas.

Viena iš profesinio perdegimo priežasčių: neatitikimas tarp mūsų lūkesčių, susijusių su darbu, įdėtų pastangų ir gaunamo rezultato. Kuo daugiau mes tikimės gauti iš darbo, kuo labiau siekiame tobulumo, tuo labiau rizikuojame perdegti. Dažniau perdega tie, kuriems jų darbas svarbus, kurie siekia darbe tobulumo, tačiau neturi įgūdžių padedančių įveikti stresą.

Slaugytojos, kurios stipriai įsijaučia į pacientų problemas, dažniau išsenka emociškai, dažniau perdega darbe ir to pasekmėje pasidaro emocionaliai nepasiekiamos savo globotiniams.

Daugiau, negu pusė sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų, patiria depresiją, nemažai jų išgyvena nerimą ir kenčia nuo nemigos, daugelis pripažįsta, kad nuolat patiria psichologinį diskomfortą.  

Slaugytojos  dažniau susiduria su perdėtu psichiniu krūviu, negu kiti globojančių profesijų atstovai.  Slaugytojos dirba pamainomis, praleidžia prie paciento lovos daugiausia laiko. Jos priima daugiausia krūvio, jaučiasi atsakingos už pacientų kančių sumažinimą, labiausiai pergyvena  nesėkmes. Tai jos dažniausiai susiduria su pacientų ir jų artimųjų pretenzijomis ir nepasitenkinimu. Su jomis pacientai pasidalina savo sunkiais emociniais išgyvenimais.

Dažniausiai perdega intensyvios terapijos skyriuje dirbančios slaugytojos. Terapinėse skyriuose dirbančios slaugytojos perdega ne taip dažnai. Apklausos parodė, kad hospisuose dirbančios slaugytojos rečiau perdega, negu dirbančios kituose skyriuose, yra labiau patenkintos savo darbu, sėkmingiau naudojasi socialiniu palaikymu. Daugelis jų sugeba įprasminti savo darbą, randa jame pašaukimą. Tačiau gydytojai, dirbantys su terminaliniais pacientais, perdega dažniau, negu kituose skyriuose dirbantys jų kolegos.

Daugiau negu pusė slaugytojų ir gydytojų nežino kaip atpažinti profesinį perdegimą. Nedaugelis jų ieško specialistų pagalbos.

Psichikos sveikatos specialistais pastebi, kad viena iš pandemijos pasekmių – sveikatos darbuotojų psichinės sveikatos blogėjimas.  Prie aukšto  emocinio krūvio, dėl padidėjusio pavojaus savo sveikatai ir gyvybei su kuriuo  dabar susiduria  visi žmonės, medikų atveju prisideda patiriamas psichinis krūvis dėl pacientų kančių, dėl savo bejėgiškumo, nežinomybės, dėl pavojaus, kurį gali kelti medikams pacientai, kuriems jie pasiryžę padėti .

Medikų psichinę savijautą blogina padidėjęs krūvis, moralinės ir etinės dilemos, psichologinės pagalbos stoka ir nenoras kreiptis į psichinės sveikatos specialistus dėl stigmatizacijos baimės.  

Perdegimas nepasirodo staiga, tai ilgalaikis procesas ir dažnai negrįžtamas. Todėl svarbu mokėti laiku jį atpažinti ir laiku imtis priemonių jo išvengti. O jeigu nepavyko išvengti,  nebijoti kreiptis į specialistus.

Kokie yra medikų profesinio perdegimo požymiai? (II)

Perdegimo specifika tokia, kad tai,  jog  žmogus perdegęs anksčiausiai pastebi ne jis pats, o tie kam jis padeda ir jo bendradarbiai.  Dažnai mes patys  galime to nepastebėti, nurašydami tai stresui, pervargimui, mėnulio fazėms, kitų netinkamam elgesiui, bendrai politinei situacijai, ar karantinui.

Kuo perdegimas skiriasi nuo streso?

Stresas dažniausiai susijęs su perkrovimu darbais, sunkiais išgyvenimais, problemomis. Su juo siejamas emocinis susijaudinimas, greitas judėjimas, skubėjimas, hiperaktyvumas. Po kurio laiko žmogus pavargsta nuo įtampos, praranda energiją. Ilgalaikis stresas paskatina nerimo sutrikimus. Pailsėjus streso požymiai mažėja arba išnyksta.

Profesinis perdegimas pasireiškia įsitraukimo į atliekamą veiklą stoka, emociniu atbukimu, abejingumu ir pojūčiu, kad viskas yra beprasmiška. Perdegę darbuotojai neturi motyvacijos kažką keisti darbe, praranda idealus, viltį, kad kažkas bus kitaip. Dažnai pradeda elgtis ne pagal savo vertybes ir moralinius įsitikinimus. Perdegimas paskatina izoliaciją ir depersonalizaciją.

Depersonalizacija pasižymi atitolimu nuo pacientų, abejingumu jų problemoms,  požiūriu į juos kaip į darbo objektą, paviršutiniškumu, kontakto su pacientais apribojimu iki laiko, būtino procedūros atlikimui, darbo su pacientais formalizavimu, cinizmu,   dėl  nepasisekimų darbe kaltinant pacientus bei jų artimuosius.

Pailsėjus perdegimo požymiai neišnyksta. Ypač, jeigu procesas jau yra pažengęs.

Pagrindiniai profesinio perdegimo požymiai: protinis, emocinis ir fizinis išsekimas.

Pastebėti profesinį perdegimą galime pagal tai, kaip žmogus jaučiasi, kaip jis elgiasi su savimi ir kitais.

Labiausiai pastebimi fiziniai perdegimo simptomai, dažniausiai nėra siejami su perdegimu. Dažniausiai tai: skausmai stuburo srityje, padidėjęs arterinis spaudimas, pakitimai skonio pojūčiuose, nuovargis, silpnumo pojūtis, imuniteto nuosmukis, dažnai pasitaikantys  peršalimai, infekcinės ligos, angina, gastroenterologinės problemos, tuštinimosi problemos, pilvo bei  galvos skausmai, miego sutrikimai, įtampa raumenyse, svorio praradimas arba nutukimas.

Psichologinius požymius dažniausiai pastebi aplinkiniai, bendradarbiai, vadovai, pacientai. Dažniausi psichologiniai perdegimo požymiai tai: pyktis ir frustracija, savo veiksmingumo pojūčio praradimas, susidomėjimo darbu praradimas, įsitikinimas  dėl  savo nekompetencijos, nesugebėjimo tinkamai atlikti darbo, neadekvatumo, kaltės ir bejėgiškumo pojūtis, nerimas, drąsos, kreatyvumo ir optimizmo, sprendžiant problemas stoka, depresija, emocinės perkrovos pojūtis, pasyvumas, dažni nuotaikos pokyčiai, nesėkmės jausmas, savęs vertinimo nuosmukis, neviltis, liūdesys, nuobodulys, susirūpinimas dėl ateities, šeimyninės ir santuokinės problemos, padidėjęs kritiškumas kolegų ir vadovų atžvilgiu, pesimistiškas požiūris į savo ir kolegų darbą,  nepasitikėjimas vadovais ir bendradarbiais.

Profesinis perdegimas ryškiausiai pasireiškia elgesyje. Nuo perdegusio žmogaus elgesio nukenčia  ne tik jis, bet ir jo aplinkiniai, žmonės su kuriais ir dėl kurių jis dirba. Tai jie atkreipia dėmesį į tai, kad pasikeitė perdegusio žmogaus elgesys. Profesinis perdegimas elgesyje pasireiškia kaip: emociniaiprotrūkiai, agresyvumas, darbo vengimas, pareigų neatlikimas, polinkis į konfliktus, krentantis darbo efektyvumas, atsitraukimas nuo bendradarbių, draugų, šeimos, asmens ne punktualumas, pareigų neigimas, susierzinimas dėl darbinių telefono skambučių  ir pacientų arba jų artimųjų vizitų, susitikimų su pacientais atidėliojimas, žmonių, su kuriais dirbama kategorizavimas, cinizmas jų atžvilgiu, požiūris į juos “iš viršaus”, nesugebėjimas susikoncentruoti, sutelkti dėmesį į paciento problemų sprendimą, nuolatinis, didėjantis alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas, problemos bendraujant, konfliktai su kitais žmonėmis, nepagarbus kalbėjimas su kolegomis ir pacientais, užsispyrimas ir pasikeitimų vengimas, teigimas, kad nėra problemos, tai tik darbas kaltas arba kolegų, vadovo, pacientų, jų artimųjų netinkamas elgesys.

Norint nustatyti profesinį perdegimą, nebūtina pastebėti visų minėtų požymių; pakanka keleto iš skirtingų sferų. Pokyčiai turi trukti ilgesnį laiką, jie neturėtu būti būdingi šiam asmeniui ankščiau.

Kadangi perdegimas nėra staigus pasikeitimas, o lėtas procesas, kartais besitęsiantis ilgus metus, jis sunkiai pastebimas paties perdegusio žmogaus. Perdegimo požymius dažniausiai pastebi aplinkiniai ir pacientai. Todėl  kolegai  svarbu atkreipti  dėmesį į tai, kad galimai jo savijauta ir elgesys, susiję su profesiniu perdegimu ir jam būtina kreiptis pagalbos, nes stipriai pažengęs profesinis perdegimas –  negrįžtamas procesas.

Medikai dažniau patiria perdegimą, nes jie nuolat susiduria su kitų žmonių nesėkmėmis, kančia ir sielvartu, neretai tapatinasi su pacientais, ypač tada, kai medikas ir pacientas priklauso tai pačiai socialinei ar amžiaus grupei, jie kenčia nuo personalo ir kitų resursų trūkumo, kai sunku atlikti būtinus darbus, jiems dažnai tenka dirbti su nemotyvuotais ir agresyviais pacientais. Darbas tokiomis sąlygomis sekina.  Todėl svarbu pastebėti perdegimo požymius kuo ankščiau. Kuo ankščiau bus pastebėti profesinio perdegimo požymiai, tuo pagalba bus efektyvesnė. Nevenkite padėti sau ir savo kolegoms grąžinti pasitenkinimą  savo darbu.

Kaip vaikai išgyvena vieno iš tėvų mirtį?

Vieno iš tėvų mirtis vaikui visada yra traumuojantis išgyvenimas ir paveikia visą jo tolimesnį gyvenimą.

Vaiko reakcija į mirtį priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo vaiko amžiaus, jo gyvenimiškos patirties, artumo su mirusiuoju, santykių šeimoje, šeimos mokėjimo pasirūpinti savo šeimos nariais išgyventi traumuojančias patirtis, nuo mirties aplinkybių.

Vaikas, netekęs vieno iš tėvų, gali išgyventi sielvartą, liūdesį, nerimą ir  nebūtinai ta išreiškia  verkdamas. Jis gali atitolti nuo kitų šeimos narių, nesikalbėti su jais, neatsakinėti į klausimus, elgtis priešiškai, grubiai. Gali netekti apetito ir būti mieguistas. Nenorėti eiti į mokyklą, darželį, bendrauti su draugais, bendraamžiais. Prastėja vaiko mokymosi pasiekimai. Jis nustoja domėtis tomis veiklomis, kurios ankščiau jį džiugino.  Gedintis vaikas gali jaustis paliktas, jausti didžiulę nuoskaudą dėl to kas atsitiko, o kartu jaustis kaltas mirusiojo arba gyvo tėvo atžvilgiu, ypač jeigu jam priekaištaujama dėl netinkamų santykių su mirusiuoju. Vaikai gali jausti perdėtą atsakomybę už save ir kitus šeimos narius, siekti greičiau tapti suaugusiu, kad užpildytų šeimoje atsiradusią  dėl artimojo mirties spragą. Kartais vaikas pradeda elgtis rizikingai, trokšta susirgti, arba net numirti, kad nesijaustų kaltas, kad atgautų šeimos dėmesį. Gali atsitikti taip, kad vaikas jaučia priešiškumą gyvam tėvui, kitiems šeimos nariams, kaltindamas juos dėl to, kad jie nesugebėjo padaryti nieko, kad neįvyktų mirtis.  Norėdami neprarasti ryšio su mirusiuoju tėvu, kai kurie vaikai bando atkartoti jo elgesį, nori pasiimti sau jo daiktus. Vaikai gali jausti nerimą dėl savo sveikatos ir baimė, kad jie numirs, kad jiems gali atsitikti tas pats, kas jų mirusiam artimajam. Jie gali nerimauti dėl savo ir šeimos ateities, jos fizinio ir finansinio saugumo. Kartais, jeigu santykiai šeimoje buvo komplikuoti, arba vienas iš tėvų ilgai ir sunkiai sirgo, vaikai gali jausti palengvėjimą, kuris dažniausiai yra slepiamas, ir dėl kurio vaikas gali išgyventi gėdą ir kaltės jausmą.

Visi šie elgesio būdai ir emocijos nereiškia, kad su vaiku kažkas yra ne taip, jie yra visiškai normalūs, išgyvenant artimojo žmogaus netektį. Jie tiesiog parodo, kad vaikui skauda ir jis bando susidoroti su savo skausmu. Ir suaugusiojo pareiga padėti jam tai padaryti. Svarbu stebėti vaiką ir nevengti kartoti užtikrinimo, kad jis neliko vienas, kad šalia jo yra mylintys žmonės, kurie supranta jo skausmą ir visada yra pasiruošę jį išklausyti, padėti.

Priklausomai nuo amžiaus tarpsnio vaikai skirtingai supranta mirtį.

Labai maži vaikai, iki 3 metų supranta, kad šeimoje vyksta kažkas neįprasto, negero, tačiau jie mano, kad mirtis tai grįžtamas procesas, kaip miegas. Todėl jie dažnai tikisi mirusiojo tėvo sugrįžimo. Jiems sunku suprasti, kad netektis ateina visam laikui.

Į tėvų dingimą mažyliai reaguoja specifiškai: jie ilgisi tėvų ir tikisi, kad jie sugrįš. Tokių mažų vaikų liūdesys netrunka ilgai. Jie nesugeba atpažinti ir paaiškinti savo jausmų. Apie tai, kad kažkas negero vyksta jų gyvenime jie informuoja šlapinimusi, grįžimu į ankstesnę raidos stadiją, apetito praradimu, miego sutrikimais, dirglumu, isterišku rėksmu,  perdėtu lipnumu prie kitų žmonių, dažnomis infekcijomis, per kurias vaikas išreškia savo emocijas, kurių nesupranta ir nemoka apie jas pasakyti.

Maži vaikai, nuo 3 iki 5 metų, jau yra girdėję apie mirtį, tačiau nebūtinai supranta ką tai reiškia. Jie gali sau įsivaizduoti, kad miręs tėvas grįš, arba kad jis kažkur išvažiavo, o tai reiškia, kad jis vis dar gyvas, tik gyvena kažkur kitur. Maži vaikai savo žaidimuose gali žaisti laidotuves. Jie tokiu būdu bando suprasti, integruoti į savo suvokimą tai kas įvyko. Šio amžiaus vaikai turi tendenciją traktuoti negyvus daiktus kaip gyvus. Tą savybę jie priskiria ir mirusiam žmogui. Jie supranta, kad miręs žmogus negali judėti, tačiau nesuvokia, kad jis nejunta ir negirdi.

Vyresni vaikai, 6-11 metų amžiaus, apie mirtį žino daugiau, negu jaunesni, tačiau jie vis dar sunkiai paaiškina savo, su tuo susijusius, emocinius išgyvenimus.  Daugelis šio amžiaus tarpsnio vaikų jau supranta, kad mirtis yra negrįžtama. Jie supranta, kad mirtis reiškia fiziologinių funkcijų nutraukimą. 7-9 metų vaikai pradeda suvokti, kad visi kažkada mirs, tačiau vis dar tai yra abstraktu ir nesusiję su jais asmeniškai. Tokio amžiaus vaikai supranta, kad  po mirties  žmonės nejunta, fiziškai nekenčia.

Paaugliai dažniausiai sunkiau išgyvena vieno iš tėvų netektį, negu jaunesni vaikai. Šio amžiaus vaikai pilnai supranta, kad mirtis tai negrįžtamas procesas. Jie dažnai domisi fiziologinėmis mirties apraiškomis, tas dėmesys kartais gali būti hiperbolizuotas, gąsdinantis. Tokiu būdu paaugliai mėgina prijaukinti savo mirtingumo suvokimą.  Jie yra pakankamai subrendę, kad suvoktų,  jog  artimojo žmogaus mirtis smarkiai pakeičia jų pačių gyvenimą.

Vyresni paaugliai sugeba mąstyti abstrakčiai, kartais jie kuria savo mirties teorijas ir bando neigti visuomenėje vyraujančius įsitikinimus, susijusius su mirties suvokimu, supratimu ir ritualais,  o tai  gali bauginti suaugusiuosius. Jaunimas, kuris augo šeimoje, kurioje gavo tvirtą religinį auklėjimą, jaučiasi saugiau ir lengviau prijaukina savo mirtingumą. Vyresni paaugliai išgyvena netektį panašiai kaip suaugę žmonės. Vieno iš tėvų mirtis gali vėlinti jauno žmogaus atsiskyrimo nuo šeimos momentą, ypač jeigu tai vyresnis vaikas, arba vaikas tos pačios lyties kaip miręs tėvas. Tai, kaip paaugliai įprasmina mirtį, netektį įtakos jų tolesnę brandą, tapatumo formavimą.

Kiekviename amžiaus etape vieno iš tėvų netektis vaikui yra labai sunkus išgyvenimas. Svarbu, kad šiame sunkiame gyvenimo etape šalia jo būtų saugus, palaikantis ir suprantantis suaugęs. Kartais suaugusiam pačiam yra sunku susidoroti su savo išgyvenimais ir skausmu. Tokiu atveju yra svarbu  nevengti rasti savo aplinkoje žmogų, kuris palaikytų vaiką be jo išgyvenimų vertinimo  į neigimo. Tai gali būti kažkas iš šeimos, draugų, o kartais verta pasinaudoti psichologo, pedagogo, socialinio darbuotojo pagalba. Vyresniems vaikams gali padėti pokalbis su dvasininku.

Išgyvenimas su demencija

Psichiatrijos vadovėlyje demencija arba kitaip silpnaprotystė apibūdinama kaip „sindromas sukeltas galvos smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesnių smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas.“

Demenciją dažniausiai siejame  su senatviniais smegenų funkcionavimo pakitimais, tačiau ji gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių,  ligų, galvos traumų, tai reiškia, kad su šia diagnoze galime susidurti ir jauname amžiuje. Prie pažintinių funkcijų sutrikimo, sergant demencija, prisideda psichopatologiniai požymiai, pas pagyvenusius žmonės jie dažnai vaidinami gerontopsichiatriniais. Tarp jų, pirmiausia, skiriame elgesio sutrikimus ir psichinius sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimas, kliedesiai ir haliucinacijos. 

Tokį elgesį lemia sergančio žmogaus realybės pojūčio praradimas. Nesuprasdami kas vyksta, sergantieji gali sugalvoti, kad kažkas juos vejasi, persekioja, nori nuskriausti, kažką atimti, paslėpti daiktus. Neretai jie mato ir girdi neegzistuojančius dalykus. Kitų žmonių elgesį paaiškina neįtikėtinu būdu. Žmonės, sergantys demencija, blogai orientuojasi, arba visiškai nesiorientuoja laike ir vietoje, dažnai neatpažįsta aplinkos, žmonių, net artimųjų, nežino kiek jiems metų ir neprisimena paprasčiausių dalykų. Dažnai būna neramūs, sujaudinti, pasimetę, pykti, net agresyvūs. Tokiu būdu, demencija sergantys žmonės parodo savo globėjams, kad jie nesupranta pasaulio, kuriame gyvena, kad čia ir dabar jie jaučiasi  nesaugūs. Toks elgesys, kuris iš globėjo pusės atrodo keistas ir nelogiškas, sergančiam atrodo visiškai suprantamas ir natūralus. Visa tai lemia neurodegeneraciniai procesai, vykstantys sergančiojo žmogaus smegenyse.

Ar žinojimas, kad demencija yra progresuojanti, nepagydoma liga, palengvina globėjų situaciją?

Tikrai ne. Demencija suardo žmogaus asmenybę, pakeičia jo nuotaikas ir elgesį,  todėl santykiai tampa įtempti, komplikuoti. Tai ne tik fiziologinis sutrikimas. Tai santykių su aplinkiniais, su mylimais, artimais žmonėmis sutrikimas, kuris giliai pažeidžia tuos, kurie globoja ir rūpinasi asmenimis, sergančiais demencija.

Demencija sergančių žmonių globėjai gyvena su žmonėmis, kurie fiziškai yra šalia, tačiau psichiškai yra nepasiekiami.  Jie gyvena nevienareikšmės netekties procese. Kartais jiems atrodo, kad jų namuose apsigyveno svetimas, visiškai nepažįstamas, nemalonus žmogus. Progresuojanti demencija riboja žmogaus kompetencijas, pakeičia žmogaus reagavimo būdą. Iki šiol vyras, žmona, mama arba tėvas elgėsi nuoširdžiai, mandagiai. Buvo aukšto intelekto, racionalus ir visų gerbiamas žmogus, į kurį artimieji priprato žiūrėti kaip į autoritetą. Staiga jis tapo bejėgis, pasimetęs, neatpažįsta artimųjų, nesupranta ką jie šneka, nesugeba pasirūpinti savimi, atlikti paprasčiausių buitinių veiksmų.   Neatitikimas tarp to, kokį asmenį pažinojome ir kokiu jis tapo, yra labai skausmingas. Tai sutrikdo ne tik santykius, bet ir tai, kaip save suvokia artimieji, kurie tapo demencija sergančio žmogaus globėjais.

Ar mes vis dar esame santuokoje nors mano vyras jau senai manęs neatpažįsta? Ar tai vis dar mano tėvas nors kalba apie mane daug negerų dalykų? Ar besirūpindama savo suvaikėjusiu tėvu/motina aš vis dar esu jam/jai dukra? Ar tas žmogus, kuris niekaip į mane nereaguoja vis dar yra mano sesuo? Ar žmogus, su kuriuo aš išgyvenau keturiasdešimt laimingų metų ir tas pavydus, agresyvus asmuo tai tas pats žmogus? Kaip aš turiu vertinti mūsų santykius? Jeigu jis mane prakeikia ir mato manyje tik priešą, kas aš jam esu iš tikrųjų?

Tai tik nedaugelis klausimų, kurie slegia demencija sergančio žmogaus globėjus. Demencija įneša į santykius kažką sunkiai suvokiamo kas keičia santykius visiškai priešingai mūsų lūkesčiams.

Nepriklausomai nuo to ar artimasis susirgo demencija po traumos, sunkios ligos, ar dėl senatvinių pakitimų iššūkis yra tame, kad priimti neužtikrintumo ir pasimetimo pojūtį, kuris atsiranda globojant . Tai nereiškia, kad turime pasiduoti. Tai reiškia, kad tame chaose ir nežinomybėje, kurie atsiranda santykiuose su demencija sergančiu žmogumi, reikia rasti savotišką galimybę rinktis ir priimti sprendimus.

Visų pirma, globėjai turi suprasti, kad jie nėra atsakingi už tai, kad jų artimasis susirgo demencija. Už savo ligą nėra atsakingas ir jų artimasis. Artimieji turi būti pasiruošę geriau tvarkytis ne todėl, kad žino kaip išspręsti problemą, o todėl, kad išmoko gyventi su sprendimo nebuvimu ir neatsakytais klausimais. Kad išmoktum gyventi su demencija sergančiu žmogumi, reikia sutaikyti du prieštaringus suvokimus vienu metu: mano vyras yra čia, bet ir ne čia; mano žmona jau nėra tokia kokia buvo, bet vis dar tai yra tas žmogus, kurį aš myliu ir kuriam linkiu gero; mano tėvas pyksta ant visų, bet tai nereiškia, kad jis tapo blogu žmogumi.

Mes dažnai susiduriame su tuo, kad asmenys, kurie namuose prižiūri sergančius demencija, sako kad jie yra grubūs, agresyvūs, maištauja, nenori kurti santykių, tyčia gadina daiktus, elgiasi piktybiškai.

Labai dažnai ta problema išsprendžiama pateikiant demencija sergančiam žmogui psichotropinius vaistus. Tai yra ekstremalus sprendimas, kuriuo dažnai piktnaudžiauja ir gydytojai, ir globėjai. Kartais jis yra būtinas, norint apsaugoti patį sergantį ir jo aplinkinius. Tačiau kartais tai, kad demencija sergančio žmogaus elgesys tapo nevaldomas reiškia, kad kažkuriuo momentu globėjai padarė bendravimo klaidą.  Jūs negalite bendrauti su dementišku globotiniu   kaip su sveiku žmogumi. Bet jūs galite sužinoti, kokiu būdu galima padaryti bendravimą veiksmingesniu.

Yra nemažai metodikų, technikų, kurios padeda saugiau bendrauti su demencija sergančiais žmonėmis. Tai yra ir į asmenį orientuotos priežiūros metodas, ir gerontologinis patvirtinimas, ir daugelis kitų bendravimo su dementiškais asmenimis technikų. Visi tie metodai padeda veiksmingiau bendrauti ir sumažinti globojimo problemas.

Profesionalūs globėjai gali tų metodų išmokti iš anksto. Jie yra pasiruošę juos taikyti,  tačiau retai juos taiko dažniausiai dėl to, kad tie metodai reikalauja daug laiko ir energijos sąnaudų, o to globos įstaigų darbuotojams trūksta dėl nepriklausančių nuo jų priežasčių.

O ką daryti neprofesionaliems globėjams?

Jie niekur negalėjo pasimokinti, kaip gyventi su demencija sergančiu žmogumi.

Lengviausia yra priimti poziciją: mano motina, tėvas  jau nėra tas žmogus, kurį aš pažinojau, tai aš neprivalau juo rūpintis, nes ji vis tiek manęs nesupranta, neatpažįsta. Lieka pasirūpinti tinkama globos įstaiga ir apsimesti, kad problema neegzistuoja. Toks kategoriškas atsisakymas priimti artimojo žmogaus ligą ir jį patį, ilgainiui nepadaro laimingu nei sergančio nei jo artimojo.

Bet galima išmokti rasti balansą tarp ligos ir žmogaus, kuris ja serga, tarp pasišventimo globai ir galimybės kreiptis pagalbos į specialiąsias įstaigas, tarnybas. Visada yra galimybę pasimokinti, kaip veiksmingiau bendrauti su demencija sergančiu žmogumi, išmokti sukurti jam saugią aplinką, kreiptis konsultacijos dėl papildomų paslaugų ir paramos kurią gali gauti sergantysis ir jo globėjas. Verta apsižvalgyti ir pamatyti, kad savo kelyje su demencija sergančiu artimuoju esate ne vieni ir aplinkui yra žmonės, kurie pasiruošę jums padėti.

Komplikuotas vaiko gedulas. Kada reikėtų kreiptis į specialistus?
Vaikui tėvo mirtis yra baisiausias dalykas, kuris gali jam atsitikti. Netekus vieno iš tėvų vaikas praranda tai kas jam buvo brangiausia, tai kas saugojo jį nuo išorės grėsmių, be ko neįmanoma gyventi toliau.
Gedulą vaikai išgyvena taip pat giliai ir skausmingai kaip suaugusieji. Jie išgyvena daugelį gedulo proceso stadijų, būdingų suaugusiems. Tačiau yra ir skirtumų.
Suaugusieji į netektį, dažniausiai, sureaguoja iš karto po to, kai apie tai sužino, o vaikai
gali pradėti gedėti praėjus nemažai laiko po artimojo mirties. Kartais vaikas gali pradėti gedėti
keletą savaičių arba net mėnesių po netekties.
Vaikų reakcijos gali būti apgaulingos: jie ne visada reaguoja verkimu, liūdesiu, kartais gali neparodyti jokios reakcijos, o kartais reaguoti neadekvačiai situacijai. Neretai vaikai pasimeta ir nežino kaip turėtų sureaguoti, nes tiesiog nesupranta kas įvyko. Ypač, jeigu artimasis mirė netikėtai arba nuo vaiko buvo slepiama mirtina artimojo liga.
Apie tai, kokios gali būti vaiko reakcijos į artimojo žmogaus netektį, mes jau kalbėjome ankščiau. Daugelis jų yra normalios reakcijos, kurios vaikui gavus tinkamą artimųjų žmonių palaikymą, su laiku praeina. Vaiko liūdesys, sielvartas yra natūrali reakcija į netektį. Nereikėtų kreiptis su vaiku į specialistus iš karto po artimojo mirties. Pradinėje gedėjimo stadijoje daugelis vaiko reakcijų, net jeigu kartais suaugusiems jos atrodo keistos, neįprastos ir kelia nerimą, yra normali gedėjimo proceso pasekmė. Po kurio laiko, išgedėję vaikai sugeba toliau tęsti normalų gyvenimą.
Tačiau yra tokių vaikų gedėjimo požymių, dėl kurių reikėtų sunerimti ir kreiptis pagalbos į specialistus. Jeigu po artimojo mirties praėjo keletas mėnesių, o vaiko elgesys vis dar yra sutrikęs, būtina jam suteikti profesionalią pagalbą.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai ar vaikas sugebėjo grįžti į normalų gyvenimo, mokymosi ritmą, pradėjo domėtis veiklomis, kurios anksčiau jam patiko. Nerimą turėtų kelti jeigu vaikas apsimeta, kad nieko neatsitiko, kad mirusiojo žmogaus nebuvo, arba elgiasi lyg tai miręs artimasis vis dar fiziškai yra šalia.
Apie sutrikusį gedėjimą galima spręsti pagal tai, kad vaikas yra liūdnas, prislėgtas, apatiškas, jaučiasi beviltiškas, bevertis ir dažnai garsiai save kritikuoja, jaučiasi kaltas dėl artimojo mirties, nekreipia dėmesio į savo išvaizdą, jaučiasi silpnas, nuolat pavargęs, kenčia nuo nemigos, nuolat yra mieguistas, pasakoja apie sapnuojamus košmarus, prabunda naktimis, arba atsiranda somnambulizmas.
Gedėjimas yra sutrikęs jeigu atsirado arba padažnėjo nepagrįsto agresyvumo priepuoliai, vaikas kalba apie nenorą gyventi, apie savižudybę, stebimas savęs žalojimas. Artimieji, mokytojai, auklėtojai turėtų atkreipti dėmesį į tai ar vaikas vengia kontaktų su bendraamžiais, izoliuojasi nuo draugų, dažnai leidžia laiką vienas, arba atsirado „draugų“ ratas, apie kurios vaikas nenori pasakoti, pasirodė signalai apie netinkamą, pavojingą, asocialų vaiko elgesį, jeigu pastebėta, kad vaikas ieško paguodos alkoholyje arba narkotikuose.

Nerimą turėtų kelti jeigu vaikas yra nuolat sujaudintas, sunkiai atsipalaiduoja, viską stengiasi
padaryti per greitai, skubėdamas, jam sunku pabaigti pradėtus veiksmus, jo nuotaika yra nestabili, dažnai, netikėtai besikeičianti, jis nekontroliuoja savo reakcijų, yra neempatiškas, arba net žiaurus aplinkinių žmonių ir naminių gyvūnų atžvilgiu.
Taip pat su specialistais reikėtų pasitarti, jeigu praėjus keletui mėnesių po netekties vaikas vis dar yra regresavęs, jo elgesys užstrigo ankstesnėje raidos stadijoje, vaikas bijo likti vienas net labai trumpam, čiulpia nykštį, apkandžioja nagus, draskosi, griežia dantimis, mikčioja, šlapinasi į lovą arba nelaiko išmatų, nors pagal amžių jau turėtų kontroliuoti tuštinimąsi.
Apie komplikuotą gedėjimą gali byloti ir dažni susirgimai infekcinėmis ligomis, ypač viršutinių
kvėpavimo takų.
Jeigu šeimos nariai atpažino vaiko elgesyje panašius į ankščiau paminėtus požymius, jie turėtų
kreiptis pagalbos į psichoterapeutą, psichologą ar psichiatrą.

Kaip pasikeitė gedulas pandemijos laikotarpiu.

Kiekvieną kartą, kai prarandame  artimą  žmogų , ateina sunkus netekties momentas, kurį ypatingai sunku tenka išgyventi  karantino ir Covid-19 pandemijos sukeltų apribojimų sąlygomis. Išgyvenantys netektį žmonės susiduria ne tik su artimojo praradimo skausmu, bet dažnai dėl apribojimų, susijusių su socialine distancija, karantino reikalavimais, žmonių noru apsaugoti save ir kitus nuo sunkios ligos pavojaus, jie negauna tinkamo aplinkinių palaikymo.

Gedintys žmonės neturi galimybės atsisveikinti su mirusiuoju taip kaip jie to norėtų, palaidoti jį taip kaip jis to pageidavo, užtikrinti, kad įvyktų visi laidojimo ritualai, kad atsisveikinimui susitiktų šeima, draugai, artimieji.  Todėl jie gali išgyventi pasimetimą, kaltės jausmą, kad neatliko savo paskutinės pareigos artimojo atžvilgiu. Tai sutrikdo gedėjimo procesą.

Dėl karantino apribojimų ir žmonių atskirties, gedintys negauna aplinkinių pagalbos, negali pasinaudoti tolimesnės giminės ir draugų palaikymu, tai sukelia vienišumo, apleistumo ir buvimo užmirštam, ir niekam nereikalingam pojūtį.

Pandemijos apribojimai neleidžia mums atsisveikinti su išeinančiais artimaisiais. Dėl karantino apribojimų mūsų santykiai, neretai didžiąja dalimi, nutrūksta ankščiau negu ateina mirtis. Mes netenkame paskutinių pokalbių, rankos paspaudimų, apkabinimų, tiesiog pabuvimo šalia. Siekdami apsaugoti savo artimuosius nuo viruso, kartais „saugome“ juos nuo ramaus pabuvimo su savimi, nuo pabuvimo su kitu žmogumi. Tai komplikuoja gedulo išgyvenimą, padidina netekties skausmą. Jeigu prieš mirtį artimasis atsiduria ligoninėje, netektis ateina ankščiau negu mirtis. Toks išankstinis santykių nutrūkimas sukelia papildomą beviltiškumo ir bejėgiškumo pojūtį. Jeigu patekęs į  ligoninę artimasis užsikrečia koronavirusu, jeigu virusas apsunkina pragrindinės ligos eigą, dėl komplikacijų po užsikrėtimo ateina mirtis – atsiranda kaltės jausmas, ir kankina mintys, kad buvo galima  to išvengti, jeigu…. Ir nesvarbu, kad niekas negalėjo numatyti kaip viskas bus, kad nėra kaltųjų. Žmogui, esančiam sielvarte, tai sunku priimti, sudėtinga paaiškinti. Galima tik būti šalia ir užtikrinti, kad esame pasiruošę paimti dalį jo skausmo.

Pandemija apsunkina realius kontaktus. Mums yra sunku padaryti kažką konkretaus apčiuopiamo, pavyzdžiui: nueiti į kiną, teatrą, koncertą, pakviesti žmogų į kavinę, aplankyti jį namuose, pakviesti jį vakarienės. Kaip visuomenė mes išmokome perkelti dalį savo gyvenimo santykių į virtualią erdvę. Gedulą mes irgi turime išmokti perkelti į kitą erdvę. Tai ne bus tas pats kaip realus, apčiuopiamas kontaktas, bet kiekvienam santykiui galima rasti savo sprendimą.

Jeigu jūsų šeimoje, aplinkoje, darbe kažkas neteko artimojo pasistenkite jį palaikyti nuotoliniu būdu, paskambinkite, pasinaudokite technologijomis, socialinių tinklų galimybėmis. Bet ir neužmirškite apie tradicinius ir jau užmirštus būdus, pavyzdžiui: užuojautos laiško išsiuntimą tradiciniu paštu. Toks gestas gali tapti materialiu, apčiuopiamu patvirtinimu jūsų pasiruošimo būti šalia ir padėti išgyventi sunkų momentą.

Šiais laikais neveikia įprasti pagalbos gedintiems žmonėms ritualai. Izoliacija, socialinė distancija gali prisidėti prie didesnio netekties skausmo intensyvumo. Dėl karantino apribojimų mes būname priversti likti toje erdvėje, tuose namuose, kuriuose viskas primena mums mirusįjį. Nuotolinis darbas, nuotolinė psichologinė pagalba priverčia mus likti namuose, neleidžia atitrūkti nuo vietos, kuri žadina daug skausmingų prisiminimų. Tai dažnai apsunkina gedėjimą. Todėl svarbu atsiminti, kad socialinė distancija nereiškia izoliacijos. Kad vis dar galime ištrūkti iš namų, pakeisti aplinką. Pasivaikščioti po miestą, išeiti į gamtą.

Mes galime būti artimi vienas kitam net jeigu nesame šalia. Galime bendrauti per sms, e-mail laiškus, chatus, zoom, skypą, veiberį, ar kitus socialinius tinklus. Galime organizuoti virtualius susitikimus tam, kad palaikyti gedintį, prisiminti mirusįjį, galime socialiniuose tinkluose sukurti prisiminimo lentą ir išsiųsti ją artimiesiems ir draugams. Galime suplanuoti oficialias laidotuves, dalyvaujant tolimesniems giminaičiams  ir draugams tam laikui, kai bus atlaisvintos karantino sąlygos. Galime gyvai transliuoti mišias, atsisveikinimą, maldą. Darant tai, svarbu išsaugoti dalyvių orumą ir asmenines ribas. Galime kartu susitarti, kad visi vienu laiku  pasimelstume už mirusįjį.

Pandemijos laikotarpiu kiekvieną dieną susiduriame su informacija apie mirtį. Mirtis išėjo į viešumą, priartėjo prie kiekvieno iš mūsų, iš reiškinio, kuris laukia visų mūsų „kažkada“ „neapibrėžtoje ateityje“ ji tapo kažkuo, kas gali užbaigti mūsų gyvenimą, jau čia ir dabar. Tačiau dėl to ji netapo mums artimesnė. O mes netapome supratingesni ir labiau palaikantys, išgyvenančius gedulą žmones. Atskirti vieni nuo kitų užmirštame, kad esame socialinės būtybės ir kitas žmogus yra mums geriausias vaistas ir paguoda išgyvenant sunkų laiką.

Nauja situacija priverčia mus išmokti naujų, netektį išgyvenančių žmonių, palaikymo būdų. Tačiau pasistenkime neužmiršti apie patį seniausią ir veiksmingiausią būdą: kitą užjaučiantį ir pasiruošusį padėti žmogų.

Kaip padėti gedulą išgyvenančiam žmogui?

Mums nekyla abejonių, kad artimojo žmogaus netektis kiekvienam yra skausminga. Ir tikriausiai daugelis norėtų palaikyti gedintį. Tačiau ne visada žinome, kaip tai padaryti, kad nepadidinti skausmo. Dažnai bijome, kad netinkamai pasiūlysime pagalbą ir mums gali tekti patirti nemalonių emocijų dėl mūsų pagalbos nepriėmimo.

Daugelis mūsų gėdinasi, drovisi, vengia klausinėti, jaučia diskomfortą, kad gali būti ne taip suprasti, padarys klaidą, netyčia sukels papildomą skausmą. Todėl dažnai esame linkę vengti gedinčių, kad jų nenuskriaustume savo netinkamu elgesiu. Tačiau, tik turėdami drąsos klausinėti, sužinosime kokie iš tikrųjų yra gedinčio žmogaus poreikiai ir galėsime jam padėti jam tinkamu būdu. Tik tada mūsų pagalba bus naudinga.

Svarbiausia, yra inicijuoti kontaktą ir nevengti kartoti apie tai, kad esate pasiruošę padėti, būti šalia. Neapsiribuoti standartiniu: „žinok, kad jeigu tau reikės pagalbos, visada gali man skambinti“.

Gedintis žmogus išgyvena labai sunkias emocijas ir dažnai jam sunku atlikti paprasčiausius kasdienius veiksmus, o kartais net pagalbos paprašymas atrodo nepakeliamai sunkus ir beprasmiškas.  Todėl  aplinkiniams  kartais reikėtų  perimti iniciatyvą ir patiems klausinėti apie gedinčio poreikius, priminti apie savo pasiruošimą padėti.

Galite tiesiog susitarti, kad skambinsite jam/jai nustatytu laiku ir tiesiog bendrausite, siūlysite savo pagalbą, išklausysite.

Svarbu klausinėti apie gedinčio asmens poreikius. Atmesti, savo žinojimo ko kitam reikia, puikybę.

Dažnai, vedami gerų intencijų, sugalvojame pagalbos būdus, visiškai neatliepiančius gedinčio asmens poreikius. Todėl prieš padedant, verta paklausti kokios pagalbos iš mūsų laukiama.

Gal reikia padėti buityje? Padėti apsipirkti? Kartu pasivaikščioti? Padėti sutvarkyti mirusiojo daiktus? Pavežti ir palaikyti tvarkant valdiškus reikalus? Nuvežti į kapines? Gal reikia tiesiog atvažiuoti ir pabūti? O gal tiesiog žmogus nori, kad jį paliktų ramybėje ir nenori su niekuo kalbėtis, nieko matyti? Gal nori kartu prisiminti mirusįjį? O gal kol kas prisiminimas yra per skaudus ir geriau yra apie tai nekalbėti? Gal nori, kad jį nuolat kažkas lankytų, o gal bendrų draugų, pažįstamų vizitai kelia per didelį skausmą?

Universalus patarimas norintiems palaikyti gedintį: būti pastoviame kontakte, būti šalia. Jeigu nežinome ką pasakyti, galime tiesiog paskambinti ir pasakyti: „Nežinau ką tau pasakyti šioje situacijoje, bet noriu, kad žinotum, kad esu šalia ir esu pasiruošęs padaryti viską, kad tau būtų geriau“. Toks pasakymas parodo, kad mes irgi išgyvename pasimetimą, irgi nežinome ką daryti, bet vis tiek esame atviri tam, kad padėti, būti šalia. Gedinčiam žmogui toks žinojimas yra labai svarbus.

Ką daryti, jeigu gedintis asmuo atmeta mūsų siūlomą pagalbą? Ką daryti, jeigu išgirstame: „palikite mane ramybėje“?

Tokioje situacijoje geriausia yra kalbėtis apie savo emocijas, iš „aš“ pozicijos. Tai reiškia tiesiog pasakyti: „aš labai norėčiau būti šalia, palaikyti tave, aš nežinau ką galiu padaryti, kaip galiu tau padėti, bet matau, kad tau yra sunku.“

Norėdami padėti gedinčiam žmogui, galite susidurti su savo bejėgiškumu. Kartais teks susitaikyti su tuo, kad gali atsitikti taip, kad nepaisant jūsų pastangų ir geranoriškumo,  gedintis asmuo nenorės jūsų įleisti į savo pasaulį, pasidalinti su jumis savo skausmu. Jis turi teisę taip pasielgti. Jis gali ne tik nepriimti jūsų pagalbos, bet ir sureaguoti į jūsų pasiūlymą atmetimu ir net agresija. Neverta dėl to įsižeisti. Ateis kitas laikas ir jis galės prisiminti apie jūsų pasiruošimą jam padėti. Svarbu, kad jūs neužmirštumėte jam apie tai priminti. Stengtumėtės būti šalia, nors ir nuotolyje, bet sukurti bendrą erdvę išgyvenimams. Toks emocinis atvirumas kito žmogaus skausmui, sugebėjimas išlaukti yra labai svarbus.

Siųskite žinutes net tada, kai negaunate atsakymo. Gedintieji turi žinoti, kad jūs visada esate jiems pasiruošę padėti.

Imkitės veiksmų, nelaukdami kol gedintis kažko jūsų prašys. Žmogus, paniręs į skausmą, dažnai nežino ko gali prašyti. Kartais vengia prašyti galvodami, kad tokiu, visiems sunkiu laikotarpiu, jų skausmas nėra toks svarbus, kad juo galima būtų užimti kitus.

Norint padėti gedinčiam svarbu būti pastoviame kontakte, būti šalia.

Labai svarbu klausti žmogų apie jo poreikius, nebijoti, kad įskaudinsime jį savo dėmesiu. Tylėjimas, nebuvimas šalia skaudina daug stipriau.

Suteikdami pagalbą, mes nebūtinai turime daryti tai su kuo pilnai sutinkame. Mūsų tikslas turi būti padėti, o ne padėti taip kaip mes norime. Jeigu žmogus, kurį mes norime palaikyti, turi mūsų sutikimą atmesti mūsų siūlomą pagalbą, mes turime daugiau šansų jam padėti. Tokia mūsų nuostata parodo, kad mes tikrai norime padėti jam, o ne patenkinti savo buvimo gelbėtoju poreikį.

Ar galima išmokti bendrauti su demencija sergančiais asmenimis?

Vienu iš sunkiausių rūpinimosi demencija sergančių asmenų aspektu yra komplikuotas bendravimas su juo, jo netikėtos reakcijos į aplinką, į pažįstamus žmonės, aplinkiniams nesuprantama nuotaikų kaita. Demencija sergantys žmonės nustoja domėtis pasauliu, apleidžia savo pomėgius, nesirūpina asmens higieną, netvarko namų, nebendrauja su draugais ir šeima. Ypač tai yra sunku artimiesiems, kurie yra pripratę prie kitokio demencija sergančio žmogaus elgesio, bendravimo būdo. Progresuojant ligai, sergančiojo sugebėjimas bendrauti su jį supančiu pasauliu, pasakyti apie savo poreikius, prastėja. Globėjas  pastebi, kad ir jis yra nesuprastas. Nėra atsakymų į užduodamus klausimus arba atsakymai yra ne į temą, beprasmiški. Jeigu globėjas nesugebės įsijausti į demencija sergančio žmogaus pasaulį, jam taps neįmanoma su juo komunikuotis.

Dažnai žmonės, globojantys demencija sergančius asmenis pastebi, kad jie yra irzlūs, agresyvūs, piktybiški, įtarūs. Jie neatsako į globėjų siekimą užmegzti kontaktą, palaikyti draugiškus santykius. Bendravimas su tokias ligoniais reikalauja nemažai pastangų ir žinių. Visų pirma, reikia suprasti, kad įprasti bendravimo būdai demencija sergančių asmenų atveju yra neveiksmingi. Jų pasaulio suvokimas dažnai yra kitoks, negu sveiko žmogaus. Būtina išmokti kitų elgesio bei bendravimo būdų. Tai leis išvengti konfliktinių situacijų su demencija sergančiu žmogumi bei pagerinti jo emocinę savijautą.

Nors demencija sergančių žmonių pažintiniai sugebėjimai prastėja, jie nesugeba logiškai mąstyti ir suprasti priežastinių ryšių, tačiau jie vis dar turi emocinį intelektą, jie gerai atspėja globėjų emocinį foną, jų nusiteikimą. Jie dažnai sugeba atskirti, kada globėjui tikrai rūpi jų globotiniai, o kada jais rūpinamasi formaliai. Iš balso tono, veido mimikos, gestų jie gerai atspėja kitų intencijas, jų požiūrį į juos.   Nesugebėdami suprasti mūsų žodžių jie gerai supranta mūsų intencijas ir nuostatą jų atžvilgiu.  Todėl prieš tai, kai pradėsime peikti senjorą dėl jo netinkamo elgesio, verta pagalvoti kas mūsų elgesyje, aplinkoje galėjo paskatinti jį elgtis neramiai, nepasitikinčiai, agresyviai arba vengti bendravimo.

Demenciški žmonės mėgsta rutiną. Aplinka su besikeičiančių dirgiklių gausa juos neramina, gąsdina. Globėjai turi iš anksto suplanuoti visus savo veiksmus, ypač, viso slaugos proceso metu. Kiekvieną dieną tai turi būti pasikartojantis ritualas, su aiškia struktūra. Tai sergantį demencija veikia raminančiai. Leidžia jaustis saugiai.

Bendraujant su demencišku žmogumi reikia pasirūpinti aplinka: išjungti televizorių, radiją, pašalinti kitus garsinius dirgiklius, paruošti saugią vietą, kurioje niekas neblaškytų senjoro dėmesio.

Demencija sergantys žmonės didesnėse grupėse gali jaustis nesaugiai. Ypač, jeigu vienu metu yra daug nepažįstamų žmonių. Pasistenkite nepalikti jo tokiose situacijose vieno, be globojančio, užtikrinančio saugumą žmogaus.

Globėjas neturėtu verifikuoti demencija segančio žmogaus suvokimo tikrumo ir mąstymo logiškumo. Geriau yra bandyti suprasti ir priimti jo matymą, įsijausti į jo pasaulį. Kadangi demencija sergančio žmogaus jau negalima pakeisti, stengiamasi geriau suprasti jo pasaulį. Globėjas turi žinoti, kad demenciškiėms žmonėms negalima užduoti klausimo „kodėl“, tik klausimus: „kas“, „kur“, „kada“, „kaip“.

Atsakymas į klausimą „kodėl“ reikalauja logiško mąstymo, kuris demencijos atveju yra sutrikęs. Negalėdamas atsakyti į klausimą, kurio nesupranta, asmuo gali tapti neramus, suirzęs.

Reikėtų vengti komentarų, tokių kaip: „aš gi sakiau, kad taip bus“, „matai, ką tu padarei, tu taip visada elgiesi“, „jau apie tai kalbėjome, neatsimeni?“, „jau man tai sakei, nustok kartoti tą patį per tą patį“.

Klausimus formuluokite taip, kad į juos galima būtų atsakyti tik „ne“, arba „taip“. Pavyzdžiui, geriau  paklausti: „Valgysi sriubą?“ „Nori išeiti į lauką?“ „Ar patinka ši muzika?“ „Ar skauda pilvą?“ Vietoj: „Ką valgysi pietums?“ „Ką norėtum dabar daryti?“ „Kokios muzikos norėtum paklausyti?“ „Ką jums skauda?“

Galima pasiūlyti pasirinkti iš dviejų variantų: „Valgysi blynus su grietine ar su uogiene?“ „Nori išeiti į lauką ar paklausyti muzikos?“

Verta pasakoti apie dienotvarkė, apie tai kokia yra jūsų numatytų veiksmų seka. „Dabar valgome pusryčius paskui apsirengsite ir eisime į lauką.“ „Laikas vakarieniauti“.

Bendraujant reikia stengtis palaikyti akių kontaktą, nekalbėti atsukus nugarą, bendrauti „virš lovos“ su kitu asmeniu, nekreipiant dėmesio į gulintį. Jeigu yra tokia galimybė, bendravime verta naudoti prisilietimus. Kalbėti aiškiai, trumpais paprastais sakiniais, darant tarp jų pertrauką, kad senjoras spėtų apdoroti informaciją. Neverta kelti balso, intensyviai, greitai gestikuliuoti. Vienu metu kelti vieną klausimą, kalbėtis apie vieną dalyką.

Paliepimus kartokite kelis kartus, geriausiai tais pačiais žodžiais. Jeigu demenčiškas žmogus  užduoda vis tuos pačius klausimus, pasistenkite atitraukti jo dėmesį.

Pasakokite jiems apie tai, kas vyksta. Kokius veiksmus norite atlikti. Koks yra dienos ritmas: „Valgysime pusryčius.“ „Po pietų eisime pasivaikščioti.“ Veiksmų susijusių su globa atlikimas tyloje dažnai sukelia ligoniui papildomą stresą.

Būkite atsargiu, spėliodami ką demenciškas žmogus nori pasakyti, pasistenkite neužbaiginėti už jį sakinių. Geriau  leisti jam pabaigti mintį, netrikdyti jo mąstymo proceso.

Kalbėkite sergančiam suprantama kalba, tačiau venkite kalbėjimo infantiliškumo, kai kuriuos senjorus tai gali erzinti.

Savo kalbėjimą stenkitės patvirtinti gestais. Jeigu norite, kad demencija sergantis asmuo sustotų,  parodykite jam tai ranka, galite jį švelniai paliesti, jeigu sakote „sėskis“ parodykite ranka kėdę ar lovą. Norėdami kažką uždrausti pasistenkite, kad jus matytų ir papurtykite galvą.

Tam, kad demencija sergančio žmogaus kalbėjimo įgūdžiai išsilaikytų kuo ilgiau, reikia skatinti jį bendrauti. Geriausia tokiomis temomis, kurios yra jam artimos, suprantamos. Pavyzdžiui, skatinti jį pasakoti apie praeitį. Neatimkite iš senjoro šanso kalbėti. Leiskite jam pasisakyti, net jeigu jo kalbėjimas atrodo jums beprasmiškas. Palaikykite pokalbį, tačiau stenkitės nepertraukti. Jeigu senjoras nutyla, pasistenkite išlaukti, galimai jis ieško tinkamo žodžio. Bendravimą su demenciškais žmonėmis palengvina žinomų tekstų, pasisakymų, melodijų, dainų naudojimas. Neretai tai palengvina bendravimą, padeda sukurti geresnį kontaktą.

Sergančiojo pasisakymus traktuokite rimtai. Nesistenkite grąžinti jo į realybę, konfrontuoti jo pasisakymą su tuo, kas jūsų manymu, yra tiesa.  Bandymas per jėgą grąžinti sergantįjį į realybę, konfrontuoti jį su faktais, gali paskatinti jo dezorientaciją, pasimetimą, nerimą, pyktį, agresiją. Bendraujant svarbiausia susitelkti ties tuo, kas senjorui yra svarbu šiuo momentu, čia ir dabar. Priimti tai, ką pasakoja senjoras, nesistengiant rasti tame logikos ir priežastinių ryšių. Demenciškam žmogui jo elgesys atrodo prasmingas net jeigu jis jo mums nesugeba paaiškinti. Tai mūsų pasaulio suvokimas jam atrodo netinkamas. Kartais verta nekonfrontuoti su demencija sergančio žmogaus pasaulio suvokimu, o pasistengti priimti tai, kad jo pasaulis yra kitoks.

Jeigu demencija serganti moteris pasakoja, kad ji turi atsikelti anksti, kad pamaitintų savo mažus vaikus, neverta jai aiškinti, kad ji guli ligoninėje, o jos vaikai seniai suaugę ir turi savo vaikus. Geriau  pagirti moterį už tai, kad ji, tikriausiai, yra rūpestinga mama. Svarbu  ne konfrontuoti pasisakymo tikrumo, o pabandyti įsigilinti į tai, ką toks pasisakymas reiškia moteriai.

Pradinėse ligos stadijose mes galime pabandyti atitraukti senjoro dėmesį nuo jį sujaudinančio dalyko, perkelti jo dėmesį į kitą objektą, mėgstamą veiklą.

Vėlesnėse ligos stadijose, sergančių demencija, žodžių bagažas siaurėja, jiems darosi vis sunkiau komunikuoti su pasauliu verbaliai. Jeigu ligos pradžioje jie sakė, kad: „kažkas pavogė mano piniginė“, „stiklinėje plaukioja kirmėlės“ arba „po lovą pilna vorų“. Vėliau jis gali tik verkti, pikti, norėti pasislėpti, išpilti maistą, muštis, kandžiotis, taip bandomi apsiginti nuo išsivaizduojamų skriaudikų.

Demencija sergančio žmogaus globojimas reikalauja kantrybės, supratingumo ir žinių. Žmonės, sergantys demencija, sunkiai mokosi naujų dalykų, jų sugebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių prastėja. Mes turime mokytis naujų įgūdžių, kad mūsų pasauliai galėtų susitikti.

Ko reikėtų vengti išgyvenančių netektį ir gedulą palaikymo procese

Bendras išprusimas ir išsimokslinimas pastaruoju laiku tapo platesnis ir apimantis daugiau sferų.
Mes lengvai tampame įvairių sričių žinovais. Mūsų seneliai, išgyvenę ilgus gyvenimus, nežinojo ir mažos
dalelės to, ką mes per keletą paspaudimų savo išmaniajame telefone galime sužinoti per keletą minučių.
Tačiau neretai nežinome to, ką jie žinojo nuo mažens: kaip palaikyti žmogų, kurį ištiko artimojo žmogaus netektis. Jie to mokinosi nuo mažens, perimdami iš kartos į kartą ką galima, ko negalima sakyti sielvartaujančiam žmogui, kaip reikia jį palaikyti. Visa tai apibrėždavo ritualai, papročiai, tabu
perduodami iš kartos į kartą. Mirtis ir netektis buvo gyvenimo dalimis, o savo bendruomenės nario
palaikymas nekvestionuojamu socialiniu reiškiniu. Dabartiniais laikais mes mokomės daugelio dalykų,
tačiau niekur nėra mokymų, kaip pareikšti užuojautą, ką pasakyti, o ko reikėtų vengti sakant palaikymo
žodžius. Nežinodami ką pasakyti, nenorėdami įskaudinti gedinčio mes dažnai vengiame kontakto su juo.
Tokiu būdu, mes norime jį apsaugoti nuo netyčinio įskaudinimo, tačiau tokia staiga atsiradusi tyla tik
paaštrina jo išgyvenamą vienatvę ir atskirtį. Staiga žmogus, kuriam reikia palaikymo ir užuojautos,
atsiduria tylėjimo tuštumoje.
Kada reikėtų pareikšti užuojautą?
Dažnai nežinome koks momentas yra tinkamas pareikšti užuojautą. Didelę reikšmę turi sugebėjimas susivokti kada ir kokius žodžius galime pasakyti. Užuojautos pareiškimas reikalauja mokėjimo pajausti situaciją, atsargumo, pagarbos gedinčių asmenų jausmams.
Užuojautos pareiškimo forma ir laikas priklausys nuo mūsų artumo, giminystės ryšių su mirusiuoju ir jo
šeima. Nuo mirusiojo socialinio statuso. Nuo visuomenėje priimtinų papročių ir ritualų. Nuo mirusiojo
amžiaus.
Jeigu miręs asmuo buvo pagyvenęs, ilgai sirgo šeima tikriausiai apsiprato su mintimi, kad jis gali mirti.
Tačiau, jeigu mirė jaunas asmuo, mirtis buvo netikėta, šeima tikriausiai išgyvena šoką. Tokiu atveju
netinkamai pareikšta užuojauta gali sukelti papildomą skausmą.
Reikšmę turi ir tai, koks ryšys sieja mus su netektį išgyvenančiais asmenimis, kaip artimi mes buvome su mirusiuoju. Jeigu esame artimi, gerai yra pareikšti užuojautą ir pasiūlyti savo pagalbą ruošiant laidotuves ir tvarkant formalumus. Jeigu ryšys nebuvo artimas, geriau neskubėti pareikšti užuojautos. Tinkamiau bus tai padaryti keletą dienų po mirties arba per laidotuves. Jeigu nebuvote laidotuvėse, bet žinote, kad jūsų bendradarbio, pažįstamo su kuriuo nepalaikote ypatingai artimo ryšio artimasis mirė, verta pareikšti trumpą užuojautą pirmo susitikimo po to, kaip sužinojote apie netektį, metu.
Užuojautą galime pareikšti asmeniškai arba raštu. Užuojautos pareiškimas asmeniškai laikomas
pačiu tinkamiausiu būdu. Tokiu būdu galime išreikšti savo palaikymą ne tik žodžiais, bet ir rankos
paspaudimu, apkabinimu. Tačiau, jeigu nesijaučiate pakankamai emociškai pasiruošę, arba nesate artimi su mirusiojo šeima, galite pasinaudoti kitais užuojautos pareiškimo būdais.
Tradiciška užuojautos pareiškimo forma tai užuojautos parašymas raštu ant specialaus atviruko,
arba laiško nusiuntimas. Šis būdas turi tą pranašumą, kad užuojautos laišką galima perskaityti tada, kada gedintis turės tam laiko ir emociškai bus tam pasiruošęs. Dažnai taip atsitinka, kad sielvartaujantis žmogus neturi noro ir jėgų išklausyti visų liūdnų kalbų, primenančių apie jo patirtą netektį. Laiškas leis jam prisiminti, kad sunkiu momentu jis neliko vienas ir yra žmonės, kurie pasiruošę jam padėti.

Dar prieš keletą metų populiariu užuojautos pareiškimo būdu buvo oficialus užuojautos
patalpinimas lokalinėje spaudoje. Dabar tai daroma labai retai. Dažniausiai šį būdą naudoja darbovietės
tam, kad pareikšti užuojautą nuo viso kolektyvo.
Laikoma, kad užuojautos pareiškimas telefonu nėra pats tinkamiausias būdas. Tačiau
pandemijos metu kartais tai yra vienintelis būdas. Taip pat tai yra būdas, leidžiantis mums daugiau
pasakyti bei koreguoti savo pasisakymą, priklausomai nuo to ką girdime iš žmogaus, kuriam
skambiname. Netektį išgyvenantys žmones dažnai yra pavargę nuo gausybės telefoninių skambučių ir
užuojautų klausymo. Todėl prieš pradedant kalbėt, reikėtų paklausti ar žmogus, kuriam skambiname turi laiko kalbėtis, ar mes jam netrukdome, ar yra tinkamas laikas skambučiui.
Ko nereikėtų daryti pareiškiant užuojautą?
Neretai žmonės, kurie išgyveno netektį teigia, kad nemažiau skausmingas gali būti netinkamas
aplinkinių elgesys pareiškiant užuojautą. Tai gali palikti gilias žaizdas ir nuoskaudas. Paskatinti ryšių
nutraukimą.
Norėdami pareikšti užuojautą trumpa žinute arba elektroniniu laišku, reikėtų pagalvoti apie tai, kad ne
visiems toks būdas gali pasirodyti pakankamai pagarbus. Ne visi priima šį būdą vienodai.
Išreiškiant užuojautą, reikėtų vengti priminimo apie sunkią ligą, kančias kurias teko mirusiajam išgyventi.
Šeima šiuo momentu pakankamai kenčia, toks priminimas galėtų pagilinti jos žaizdą.
Reikėtų vengti skubėjimo, stumdymosi, kalbėjimo apie pašalinius dalykus, laukiant kol ateis jūsų eilė
pareikšti užuojautą, perdėto spontaniškumo, perdėto gestikuliavimo, garsaus kalbėjimo.
Jeigu norime tinkamai pareikšti užuojautą niekada nesakykime: „tai tokia didžiulė nelaimė, kaip jūs
dabar su vaikais gyvensite?“ , „jis jau pakankamai savo atgyveno, žiūrėk dabar savo gyvenimo“ , „kaip
dabar bus? Kaip tu be jo išgyvensi?“, „tai baisu, netekai pusės savo gyvenimo“, „tai žiauru, jame buvo
visas tavo gyvenimas“, „viskas bus gerai, jo kančios baigėsi, o prieš tave dar visas gyvenimas“, „jūs dar jauni, turėsite vaikų“, „jūs gi dar turite dukrytę“.
Verta pagalvoti ką mes patys jaustume, jeigu į mus kreiptųsi panašiu būdu, ar tai mus stiprintų? Tokie
žodžiai skaudina. Kartais užkabina pačias sunkiausias, netektį išgyvenančio žmogaus baimes. Paryškina
problemas.
Jeigu miręs žmogus turėjo kažkokias savybes, kurios jums patiko, pagalvokite ar užuojautos pareiškimas yra tinkamas momentas tai prisiminti ir ar tai yra būtent ta savybė, kurios priminimas padėtų sielvartaujančiam artimajam.
Tokios liaudiškos išmintys kaip: „viskas bus gerai“, „laikas gydo“, „visos ašaros kažkada išdžius“,
„susiimk“, „nustok verkti, ašaromis jo neprikelsi“, „tu dar jauna sukursi naują gyvenimą, rasi kitą gerą
vyrą“, „pagimdysi dar vaikų“. Žmogus, kuris išsako tokius žodžius nori gero, tačiau gedinčiam žmogui tai nebūtinai yra tie žodžiai, kurie jam duoda stiprybės. Gedėjimo pradžioje jam sunku įsivaizduoti, kad
gyvenimas galimas be mirusiojo artimojo.
Nereikėtų perdėtai pabrėžti savo skausmo, sielvarto, kalbėti apie tai, kaip jūs dabar baisiai jaučiatės.
Šioje situacijoje pirmoje eilėje turėtų likti mirusiojo artimųjų išgyvenimai. Taip mes išreiškiame pagarbą
jiems.

Kartais atsitinka taip, kad mirusiojo šeima pareiškia, jog nenori gauti jokių užuojautų. Tokiu
atveju reikėtų gerbti šeimos valią.
Pagrindiniai užuojautos pareiškimo principai: paprastumas, trumpumas, palaikymas. Naudokite
kuo paprastesnius žodžius, kalbėkite trumpai, pabrėžkite, kad esate pasiruošę palaikyti, padėti.
Galime tiesiog pasakyti: „Prašau priimti mano nuoširdžią užuojautą.“ „Jos mirtis man yra smūgis.
Jūs praradote mylimą žmoną, o aš – artimiausią draugę.“ „Nėra lengva rasti padrąsinančių žodžių, kurie
padėtų išgyventi smūgį, kuris ištiko jūsų šeimą. Galime tik palinkėti stiprybės pakelti šį skausmą. Norime užtikrinti, kad mes visada esame šalia ir esame pasiruošę jums padėti.“ „Priimkite mūsų nuoširdų apgailestavimą ir užuojautą dėl jūsų mamos mirties.“ „Mes gedime kartu su jumis. Tikime, kad Dievas pasirūpins jūsų mama ir jos siela bus rami.“ „Dalinuosi jūsų skausmu ir tikiu, kad Dievas mūsų neapleis šią sunkią akimirką.“
Visų pirma, pareiškiant užuojautą, būtina remtis empatija ir nedaryti nieko, ko patys nenorėtume patirti išgyvendami netektį. Dažnai tiesiog užtenka būti šalia. Niekas nenorėtų išgyventi netekties vienumoje. Ir džiaugsme, ir nelaimėje mums reikalingi kiti žmonės. Tai būkime šalia tų, kuriems dabar sunku.

Kaip palaikyti senkančią viltį?

Išgirdęs onkologinės ligos diagnozę žmogus išgyvena visą gamą jausmų: sukrėtimą, baimę, beviltiškumą, neužtikrintumą, nerimą, bejėgiškumą, sielvartą, liūdesį…  Kas padeda išgyventi, išlikti, pasveikti   – tai  viltis. Viltis, kad gydymas bus sėkmingas, kad gydytojai žino ką daro, kad yra veiksmingi vaistai, kad užteks jėgų praeiti sunkų, skausmingą gydymą, kad sveikata atsistatys, sugrįš senas gyvenimas. Vilties dėka lengviau ištverti, iškentėti tai ką atneša liga.

Viltis – tai trapus, besikeičiantis reiškinys. Ji gali keistis priklausomai nuo žmogaus savijautos, situacijos, apmąstymų, žinių, aplinkinių elgesio. Mes negauname vienos vilties visam laikui. Kiekvieną dieną turime peržiūrėti mūsų viltį: ar šiandien ji vis dar tokia pat tvirta ir palaikanti kaip buvo vakar.

O kas, jeigu gydymas nebuvo toks sėkmingas kaip buvo tikėtasi iš pradžių? Kas tada su viltimi grįžti į seną gyvenimą? Kas atsiranda vietoj žlugusios vilties? Griuvėsiai ir beviltiškumas? O gal kitokia? Pasikeitusi viltis?

Viltis –  tai kartais vienintelis dalykas, kurį mes galime keisti, kuriam turime įtakos. Gyvendami įprastus gyvenimus mes apie ją retai galvojame, tačiau susidurdami su ribinėmis patirtimis, mes ieškome vilties, kabinamės į ją, bandome ją atrasti.

Viltis gali mus prikelti kovai su liga, o gali prislėgti ir atimti jėgas ir norą ką nors daryti. Tai, kaip mes žiūrime į viltį , yra įrašyta į mūsų gyvenimo patirtį. Kiek kartų mūsų viltis pasiteisino? Kiek kartų mes nusivylėme? Ar sugebėjome atrasti viltį sunkiose gyvenimo momentuose? Ar buvo šalia žmonių, kurie padėjo atrasti viltį? Ar rasdavome palaikymą tikėjime? Savo bendruomenėje?

Onkologinės ligos gydymas – tai dažniausiai ilga kelionė nuo sukrėtimo, beviltiškumo ir bejėgiškumo iki vilties ir pasiryžimo padaryti viską, kad pasveiktum. Kartais tai kelionė nuo vis mažėjančios vilties iki beviltiškumo. Nuo vilties pasveikti, gyventi, grįžti prie įprasto gyvenimo iki pasimetimo ir tikėjimo viltimi praradimo.

Kokį vaidmenį mūsų gyvenime turėjo viltis? Kaip dažnai mes apie ją galvojome? Ar bandėme ją įvardinti? Pasidalinti ja su kitais? Ar kada nors pagalvojome iš ko susidaro mūsų viltis? Kokios yra jos sudedamosios dalys? Kiek jos realios? Kiek pasiekiamos dabartinėje situacijoje?

Kartais atsitinka taip, kad tam tikroje situacijoje mūsų senos viltys tampa neaktualios, tolsta nuo realybės. Nerealios viltis tampa frustruojančiomis fantazijomis. Sekina emociškai ir fiziškai. Tokiu atveju, reikėtų pažiūrėti kiek jos pasiekiamos, realios dabartinėje situacijoje.

Geresniam savo vilčių supratimui padeda jų surašymas  ant popieriaus lapo. Taip galėsime geriau jas pažinti. Kartais, reikalui esant, pakoreguoti.

Surašę savo viltis, galime konfrontuoti jas su realybe, savo dabartinėmis galimybėmis. Ar viltis aplankyti Romą yra šiam momentui reali? Ar dėl pandemijos apribojimų tokia kelionė artimiausiu laiku yra galima? Ar viltis eiti į piligriminę kelionę savarankiškai po to, kai po ketvirtos chemijos stipriai suprastėjo sveikata, yra artima? Gal reikėtų tas viltis pakeisti kitomis, labiau realiomis? Pasirinkti tokias viltis, kurias mes šiam momentui turime galių išpildyti?

Mes dažniausiai vertiname tik dideles viltis, nuvertindami, sumenkindami mažų vilčių išsipildymo reikšmę.

Didžiąją viltį galime atpažinti pagal tai, kaip apie ją kalbama. „Negali būti kitaip tik gerai.“ „Būtinai išsigydysiu ir viskas bus kaip ankščiau.“ „Aš dar kopsiu į kalnus.“ „Mano visas gyvenimas viltyje.“ „Manęs laukia vien sėkmės.“

Kai viltis per maža ji skamba kitaip: „Negali būti kitaip.“ „Niekas negali pasisekti.“ „Tai beviltiškai nepagydoma.“ „Viskas pasibaigė.“

Kaip gi galime sužadinti realią viltį? Tokią, kuri mums atneša paguodą ir padeda išgyventi išsipildžiusios vilties sėkmę?

Viltį skatina religija, teigiama nuostata į pasaulį, savivertės suvokimas, savo ikišiolinių pasiekimų teigiamas vertinimas, socialinio palaikymo tinklas, humoro jausmas, realistiniai tikslai.

Kai viltis pradeda mažėti,  padėti palaikyti ją gali  religija, ritualai, religinė bendruomenė, dvasininkai. Padeda palaikantys ryšiai su kitais žmonėmis. Psichinės sveikatos specialistų pagalba.

Susitikdami su viltį praradusiu žmogumi, nepeikime jo už tai, kad jis neteko vilties. Verčiau išklausykime, sužinokime kas atsitiko, kur, dėl ko dingo jo viltis. Skatinkime, palaikykime, pagilinkime jo viltį. Išklausykime pasakojimo ir atraskime jame vilties pėdsakus. Klausydami pabrėžkime pasakojančio pasiekimus, sugebėjimus, interesus, geras patirtis. Suraskite tuos momentus, kai viltis padėdavo jo ankstesniame gyvenime. Kas padėdavo jai atsirasti? Kas ją sustiprindavo? Palaikydavo? Kaip tą patirtį galima pritaikyti dabartinėje situacijoje? Gal galime padalinti kelią iki didelės vilties išsipildymo į mažesnes dalis? Atrasti viltį kasdieninėje veikloje? Mažuose pasiekimuose?

Palaikyti viltį gali pozityvus paskatinimas, gydymo įstaigos personalo, gydytojų palaikymas, nuoširdi užuojauta, koncentracija į kasdienį gyvenimą, kasdienius veiksmus.

Ką sugebu padaryti pats? Ką dar galiu? Kaip galiu prisidėti prie savo vilties? Kokias mažas, kasdienes viltis turiu? Kaip galiu jas realizuoti? Ar man tam reikia kitų pagalbos? Ar galiu tai padaryti pats? – atsakymas sau į šiuos klausimus padeda padaryti viltį labiau realia, priartinti jos išsipildymą.

Viltis, nepaisant to ar ji yra didelė ar maža, padeda mums išgyventi, ištverti net pačiose sunkiausiose sąlygose, pakelti kančias.

„Turiu vilties neprarasti vilties iki gyvenimo pabaigos.“ – pasakė viena iš mūsų pacienčių. Ir jos viltis išsipildė, nes ji žinojo kaip tai padaryti, o mes stengėmės jai padėti.

Ką žmogus, žinantis, kad serga nepagydoma liga, norėtų pasakyti savo artimiesiems?

  Dažnai tenka skaityti ir girdėti apie tai, kokia svarbi yra galimybė mirtinos ligos akivaizdoje pasakyti savo artimiesiems tai, ko norėtumei. Ne vieną kartą viešai yra pripažinta, kad galimybė pasidalinti savo apmąstymais, pasakyti savo paskutinius pageidavimus, atsisveikinti, pasakyti apie savo jausmus yra labai svarbi kiekvienam žmogui. Tačiau kaip dažnai ji yra suteikiama?

Kaip dažnai klausiama: „Ką norėtumėte pasakyti savo artimiesiems? „Apie ką norėtumėte, kad jie žinotų?“

Patirtis parodo, kad dažnai nepagydomai sergantys žmonės norėtų pasakyti savo artimiesiems, kad juos myli, paprašyti atleidimo už padarytas skriaudas, pasakyti, kad atleidžia nuoskaudas patirtas dėl jų. Tačiau jiems retai suteikiama erdvė tai padaryti. Manoma, kad tokiems pokalbiams dar ateis laikas. Artimieji neretai nutraukia kalbantį, bijo jo klausytis. Kartais atrodo, kad jiems kalbėti apie jausmus yra taip pat baisu kaip apie mirtį.

Sergantys norėtų, kad artimieji ir draugai prisimintų juos ne išsekusius nuo ligos, nusilpusius dėl skausmo, nusivylusius nuo ilgo ir nesėkmingo gydymo, o tokius, kokie jie buvo prieš ligą. Prisimintų ne tai, kokias nelaimes jie patyrė, o tai, kaip jie sėkmingai susitvarkydavo su gyvenimo negandom. Artimieji gali padėti tai jiems patirti pradėdami pokalbius apie jų pasiekimus, jų padarytus gerus darbus.

Neretai žmonės išgirdę, kad jų ligą yra nepagydoma norėtų pasikalbėti apie tai, kad jie nebijo mirties kaip tokios, o kad juos gąsdina  mirimo proceso sukeltos kančios. Kalbėjimas apie tai padeda jiems gauti atsakymus į nerimą keliančius klausimus, pasijusti kiek ramiau.

Dažnai žmonės norėtų, kad prieš jų mirtį svarbūs jiems šeimos nariai, draugai, jeigu tai įmanoma, susitaikytų, nepuoselėtų senų skriaudų. Bet jie neturi jėgų atlikti mediatoriaus vaidmens. Gerai kai artimieji patys perima iniciatyvą ir padaro viską kad užgesintu senus konfliktus, nuoskaudas ir informuotu apie tai sergantį. Tai padėti atslūgti daliai jų rūpesčių.

Kartais mirštantieji norėtų, kad jų artimieji pasinaudotų psichologine terapija, kad nueitų pas dvasininką, kad sugebėtų padėti sau  išgyventi šį sunkų laikotarpį. Kad jų gyvenimuose liktų vietos šiltiems prisiminimams apie išėjusį artimąjį. Kad neužstrigtų gedule.

Mirštantiems  pasijausti ramiau leidžia galimybė pareikšti savo pageidavimus, susijusius su laidojimo būdu ir vieta. Galimybė pateikti savo dispozicijas, susijusias su laidojimo apeigomis. Yra tokių žmonių, kurie norėtų, kad jų laidotuvės vyktų pagal jų scenarijų. Jie norėtų pasirinkti muziką, gėlės, kalbas, aprangą, paskutinio atsisveikinimo vietą. Nereikėtu vengti tokių pokalbių. Tokių būdu žmonės bando prijaukinti mirtį. Atgauti nors truputi kontrolės.

Kaip nepagydomai sergantys norėtų, kad kiti jį traktuotų, kai jis jau neturės jėgų pareikšti savo noro?

Norėtų, kad svarbūs artimieji lankytų jį net jeigu jis nereaguoja į jų vizitus, kad kalbėtų su juo, liestų jį, laikytų už rankos. Kad kažkas būtų šalia, kai taps pastebimi artėjančios mirties požymiai.

Norėtų, kad religinės bendruomenės nariai žinotų apie jo sunkią padėtį ir melstųsi, jeigu tai įmanoma, su juo kartu, arba jeigu ne – tai už jį. Palaikytų jį dvasiškai.

Norėtų, kad būtų pasirūpinta jo higiena ir fiziniu komfortu. Kad nereikėtų kentėti gėdos ir nepatogumų dėl fiziologinių procesų nevaldymo.

Norėtų turėti artimųjų ir svarbių žmonių nuotraukas šalia savo lovos. Malonias, primenančias geras  akimirkas smulkmenas.

Galimybę palaikyti nuotolinį ryšį su artimaisiais, kurių šiuo momentu nėra šalia.

Jeigu tai įmanoma, norėtų mirti namuose. Jeigu  nėra tokios galimybės norėtų, kad tai būtų jauki vieta, kurioje juos galėtų lankyti artimieji. Kad jie juos galėtų pamatyti ne tik telefono ekrane, bet ir gyvai, kad ir labai trumpam. Kad galėtu išgirsti jų balsą. Pajausti nors trumpą jų prisilietimą. Ypač tai svarbu pandemijos laikotarpiu. Tokių akimirkų prisiminimas padeda pasijausti saugiau.

Aplinkiniai dažnai vengia kalbėtis su sunkiai sergančiais „sunkiom temom“. Nesudaro jam erdvės pasakyti apie savo jausmus, poreikius, norus. Bijo jį įskaudinti, o kartais patys nenori patirti skausmo.

Baimė pavėlina rimtus pokalbius, o kartais padaro juos neįmanomais. Tokia baimė negali atitolinti mirties, bet gali atimti iš gyvenimo svarbius dalykus.