Brangieji,
Dabar yra ypatingas laikas apmąstyti, užduoti klausimus apie tai, kas svarbiausia gyvenime …
Pilnų atsakymų nerasime istoriniuose, moksliniuose ir kultūriniuose šaltiniuose… Tiesos pilnatvę rasime Dekaloge ir atsakydami savo gyvenimu į Jo keliamus iššūkius.
Perskaitykite jį… Įsiklausykite į savo širdį, protą, į savo buvo…yra … ir bus!!!
Tikrasis gyvenimo pagrindas yra mūsų ištikimybė Dekalogui!
Tebūnie gyvenimas!
Su malda
Ses. Michaela Rak
Minėdami Šv. Juozapo iškilmę, pradėjome švęsti popiežiaus Pranciškaus paskelbtus šeimos metus. Kovo 21 dieną dalyvavome šventose Mišiose Vilniaus arkikatedroje, kurias aukojo arkivyskupas Gintaras Gruįas. Homilijoje metropolitas pabrėžė šeimos svarbą ir paragino sutuoktinius melstis kartu su savo vaikais ir stiprinti ryšį su Dievu ir tarpusavio.
Kovo 24 dieną Lietuvos vyskupai skatina vyrus pasninkauti už šeimų šventumą.
Kviečiame pasiklausyti Šv. Mišių
Rinkis gyvybę!
Šių dienų globalizacijos apimtame pasaulyje, kuriame žmogus, atrodytų, savo žiniomis siekia aukštumų (skaldo atomus, plečia aukštąsias technologijas), stebime staigų to paties žmogaus moralinį nuokrytį.
Gyvename pasaulyje, kuriame perfrazuojama pati vertybė. Kas balta vadinama juoda, o kas juoda – balta. Štai, negimusio vaiko, gyvos nekaltos būtybės motinos įsčiose, nužudymas vadinamas „moters sveikata“. Reprodukcine sveikata. Kita vertus, „vaisiaus pašalinimas“ (taigi, jo gyvybės atėmimas) naujai skelbiamų „vertybių“ kontekste įvardijamas nėščiosios „neatimama teise“.
Apie neatimamą vaiko teisę į gyvybę modernumo panegirikai nėra linkę kalbėti. Neturėdami, matyt, argumentų, mieliau iškreipia gyvybės idėją. Maža to, dažnu atveju daro tai vulgariai ir agresyviai.
Pagyvenusių, sergančių ar neįgalių, žmonių žudymą modernybės šalininkai taip pat apibrėžė savaip, eutanaziją pavadindami „gerąja mirtimi“. Taip, kad pastaroji būtų humaniška, ir netgi paaiškėtų, kad pagalba žudant yra kilnus gailestingumo aktas. Tokiu pagrindu „gerąją mirtį“ pradėta interpretuoti kaip tokią, kuri „geriausiai atitinka žudomų asmenų“ interesus.
Tokiais žodžiais viena iš britų ligoninių aiškino lenko, vardu Sławomir, numarinimą badu, jam, jo paties nelaimei, atsidūrus minėtoje gydymo įstaigoje po insulto. Visam pasauliui matant, jis mirė kankindamasis, bejėgiškai verkdamas, mat ribotos sąmonės būsena neleido jam žodžiais pasipriešinti kitų jam primestam „geriausiam interesui“.
Belgijoje, kuri viena pirmųjų legalizavo eutanaziją, pirmaisiais šio stipresniųjų įstatymo veikimo metais juo „pasinaudojo“ vos 24 asmenys. 2019 metais eutanaziją savo „geriausiu interesu“ pripažino jau daugiau kaip 2 tūkstančiai belgų.
Kartą įsigaliojusi, mirties kultūra nepažįsta gailesčio, kasmet surenka gausesnį derlių tų sergančiųjų ir pagyvenusiųjų, kuriuos slegia nepakenčiamas „nenaudingumo“ ir krūvio šeimai ir jaunimui jausmas.
Po abortų ir eutanazijos nekaltiems ir silpniausiems, trečiasis šių dienų modernizmo tikrovės taikinys yra šeima – mūsų civilizacijos ramstis.
Šeima visada buvo esminė kiekvienos visuomenės kūno ląstelė, nes užtikrino josios atkūrimą ir augimą bei saugų funkcionavimą. Tačiau ir ją paveikė „civilizuotų“ vakarų nulemta esminių sąvokų kaita. Dažnu atveju šeimos definicija taip iškreipiama, kad daugeliui sunkumų kelia istoriškai taisyklingas pastarosios pašaukimo ir misijos apibrėžimas. Tarptautinės organizacijos, nudvelktos modernizmo, „kuris iš tikrųjų tėra seniena, apibūdinama kaip nuo dulkių nuvalytas marksizmas su neo priedėliu“, besidengdamos kovos su diskriminavimu ir smurtu šeimoje, iš tikrųjų kovoja su pačia šeima – jos tradicine ir pagrindine prasmėmis. Lietuvoje šias tendencijas negailestingai apnuogino diskusija dėl vadinamosios Stambulo konvencijos, kurios pirminis tikslas kovoti su smurtu prieš moteris šeimose virto kova su visai kitkuo, ratifikavimo.
Dokumentas įpareigoja jį pasirašiusių šalių vyriausybes „išnaikinti stereotipiniu vyrų ir moterų vaidmens modeliu pagrįstas tradicijas“. Žinoma, lyčių (gender) ideologijos, kuri trykšte trykšta iš Konvencijos, puoselėtojai didžiausiu stereotipu laiko būtent tradicinę, vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtą, šeimą. Kovodama su tuo, Konvencija ragina skatinti visuomenės švietimą apie „nestereotipiškai lytims priskirtus vaidmenis“. Taigi akivaizdu, kad kalbama apie vienalyčių porų santykius ir jų pripažinimą, neva siekiant užkirsti kelią moterų diskriminavimui stereotipiniuose santykiuose, kurie, anot lyčių ideologijos šalininkų, savaime yra smurto šaltinis, nes yra tradiciniai.
O jeigu jau prakalbome apie lytį, tai Konvencijoje pastaroji interpretuojama socialiniu-kultūriniu, o ne biologiniu pagrindais. Tai leidžia prieiti prie kitos išvados, kad lyčių gali būti „daugybė – daug“, o ne tik dvi – moteriška ir vyriška, kas, tęsiant ankstesnių Konvencijos nuostatų mintis, yra stereotipiška. Profesorius Andrzejus Zollas, buvęs Lenkijos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Stambulo konvenciją pavadino „išpuoliu prieš mūsų civilizaciją“. Pastebėtina ir tai, kad dėl savo ideologinio pobūdžio Stambulo konvencija ne tik nepalengvina kovos su smurtu prieš moteris šeimose, bet paradoksaliai dar labiau ją apsunkina.
Tikrąsias smurto šeimose priežastis, kaip alkoholizmas, narkomanija, seksoholizmas ar nedarbas, kurias Konvencija nutyli, dokumente keičia lyčių ideologija grindžiamos priežastys – tradicinis vaidmenų pasiskirstymas, kurio pavyzdžiais įvardijamos stereotipinė šeima ar religija. Toliau „vaiduokliški“ smurto šaltiniai iš Konvencijos, kaip taikliai pažymi „Ordo Iuris“, pažodžiui perkeliami į nevyriausybinių organizacijų darbinius dokumentus kovos su smurtu prieš moteris gairių pavidalu. Taigi kovojama ne su tikromis smurtą keliančiomis problemomis, bet pačios šeimos institucija.
Visai pagrįstai tad Stambulo konvencija vadinama „neteisėta teise“.
Nuo žilos senovės šeima buvo laikoma neliečiama ir saugoma šventybe. Mylintys vienas kitą sutuoktiniai – vyras ir moteris – ilgėjosi palikuonių – sūnaus ar dukters, kuriuos laikė Dievo palaiminimu. Šiandien visi gražiausi ir tauriausi žmogaus jausmai apverčiami aukštyn kojomis, naujai apibrėžiant santuoką, o vaikus dažnai traktuojant kaip problemą ar net ligą, kaip rodo pats terminas „reprodukcinė sveikata“.
Pagyvenę, sergantys ar neįgalūs žmonės mūsų civilizacijoje buvo pagarbiai ir su meile laikomi šeimos nestoriais. Būtent jie ankstesniu ir aktyvesniu gyvenimo laikotarpiu rūpinosi savo šeima ir artimaisiais. Jų gyvenimo išminties klausytasi, ligos ar senatvės metu jais rūpintasi. Laikomi šeimos lobiu, iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos senjorai buvo apgaubti meile ir šiluma. Visuotinai laikytasi nuomonės, kad paskutiniųjų metų nugyvenimas su mylinčia šeima yra „geriausias interesas“.
Šventasis Jonas Paulius II šiuos du, iš esmės besiskiriančius, visuomeninio gyvenimo modelius apibūdino kaip „gyvybės civilizaciją“ ir „mirties civilizaciją“. Pirmuoju atveju kiekviena gyvybė, nuo pat jos pradžios iki natūralios mirties laikoma aukščiausia ir besąlygiškai saugoma vertybe. Antruoju atveju vertybėmis laikomi abortas pagal pageidavimą, sergančių ir pagyvenusių žmonių eutanaziją, ar tiesmukiškai sakant – silpnesniųjų žudymas jaunųjų, sveikųjų ir stipriųjų gyvenimo komforto vardan.
Kiekvienas šiandien turėtų nuspręsti, kuriuo keliu žengti. Dekaloge mūsų Sutvėrėjas mums sako: „Rinkis gyvybę…“!
Tadeuszas Andrzejewskis
Vilniaus pal. kun. M. Sopočkos hospiso savanoris