Dr. Tomasz Snarski[1]
VILNIAUS PAL. KUN. MYKOLO SOPOČKOS HOSPISAS
VIETOS PEDAGOGIKA VERTYBIŲ, ŽMOGAUS TEISIŲ IR KULTŪROS ATŽVILGIAIS
Vienas iš mūsų
Sako, kad sužinojai, kas tai yra
būti žmogumi,
kad žinai apie mus
viską.
Tapai juk vienu iš mūsų.
O visgi
nesulaukei senatvės,
nežinai, kaip tai yra
turėti kūną kaip maišą.
Ir nieks tau nekeitė vystyklų hospise.[2]
Tomasz Snarski
Įvadinio žodžio dėlei
Apmąstymų, kuriems skiriamas straipsnis, išeities tašku pasirinktas eilėraštis „Vienas iš mūsų“ (orig. „Jeden z nas“) atskleidžia skausmo, negalios, bejėgiškumo jausmo, neįveikiamos ligos ar senatvės paliesto žmogaus egzistencines dilemas. Lyrinis subjektas žengia jame ties šventvagystės riba. Atvirai abejoja tuo, ar Jėzus iš Nazareto galėjo pilnai pažinti ribines žmogiškojo gyvenimo patirtis, kaip kad fizinę ar psichologinę kančią, susijusią su senatve ar nepagydoma, bet skausminga ir ilgai besitęsiančia liga. Šia prasme žmogaus skausmas, ko gero, tam tikru būdu peržengia kryžiaus ir išganingos Kristaus kančios ribas. Tai žmogaus protu nesuvokiamas skausmas, apie kurį iš jo lūpų Dievui nelemta sužinoti. Ar galima tad tikėtis išgelbėjimo? Ar iš tikrųjų vienintelis kenčiančio žmogaus išsivadavimas yra suabejojimas Dievo gerumu, meile, visagališkumu, visažiniškumu, bet taip pat savo gyvybės šventumu ir prasme[3]?
Šiuo atžvilgiu verta prisiminti šventojo Jono Pauliaus II žodžius. Enciklikoje Evangelium vitae popiežius pabrėžė, kad „Privalome pasiekti šiuolaikinio žmogaus išgyvenamos tragedijos širdį: jautrumo Dievui ir žmogui nuosmukį, tipišką sekuliarizmo valdomam socialiniam ir kultūriniam klimatui, kuris, savo visur esančiais čiuptuvais, kartais išmėgina ir pačias krikščionių bendruomenes. Tie, kurie pasiduoda šio klimato įtakai, lengvai patenka i baisų ydingo rato sūkurį: kai prarandamas jautrumas Dievui, atsiranda polinkis prarasti jautrumą žmogui, jo orumui ir jo gyvybei; savo ruožtu sistemingai pažeidinėjant moralės dėsnius, ypač svarbiais klausimais, kaip pagarba žmogaus gyvybei bei jos orumui, vis labiau temsta gebėjimo įžiūrėti gyvą, gelbstinčią Dievo esatį“[4].
Įvado dėlei pateiktas eilėraštis gali būti interpretuojamas ne tik individualaus moralinio objekto refleksijų kontekste, bet ir simboliškai – kaip krikščioniškojo palikimo kultūroje, lig šiol laikytoje krikščioniška, kvestionavimas. Jeigu Dievą ir žmogų skiria nesupratimo bedugnė, jeigu žmogus netenka savo, kaip pagal paties Dievo paveikslą sukurtos būtybės, tapatybės, kyla klausimas, kokia gi yra žmogaus gyvybės prasmė, žmogiškosios egzistencijos unikalumas. Tai atveria kiekvienos gyvybės apsaugos panaikinimo ir kenčiančio žmogaus gyvenimo atsisakymo perspektyvas. Visuomenė pradeda kvestionuoti kiekvieno asmens prigimtinį ir neatimamą orumą. Tokiu pagrindu gimsta absoliučios asmens gyvybės vertės kritikos perspektyva, grindžianti žmogaus gyvenimo skirstymą pagal jo kokybės kriterijus, įskaitant sveikatą, jaunystę, turtą[5].
Ar tokiu atveju krikščioniškoji žmogaus koncepcija tėra tam tikras moralės idealas, neįmanomas pritaikyti normatyviniuose šiuolaikinių teisinių sistemų modeliuose? Ar Katalikų Bažnyčios skelbiamas asmens gyvybės šventumas įmanomas suvokti ir priimtinas moderniajai kultūrai ir teisei? Ar žmogaus suvokimo ribas peržengiančios kančios turėtų moraliai pateisinti, o ilgainiui ir įteisinti, eutanaziją? Kaip į „nežmoniškų kančių“ problemą žiūri teisė? Ar pastaroji privalo ginti kiekvieną gyvybę, ar visgi įstatymų nustatyta tvarka gyvybę vertinti jos kokybės pagrindu? Kaip suprasti žmogaus teisę į gyvybę ir kaip apginti asmens prigimtinį ir neatimamą orumą skirtingomis aplinkybėmis ir nevienodose gyvenimo situacijose? Kokius atsakymus į iškeltus klausimus, o ypač asmens gyvybės vertės problemą, duoda Vilniuje įsikūrusio hospiso veikla?
Apaštališkajame laiške Salvifici Doloris Jonas Paulius II atkreipia dėmesį į tai, kad: „Nors kančia savo subjektyviuoju matmeniu kaip asmeninis vyksmas, glūdintis konkrečiame ir nepakartojamame žmogaus viduje, atrodo esanti beveik neapčiuopiama ir neperteikiama, tačiau būtent ji tuo pačiu metu savo «objektyviąja tikrove» reikalauja būti traktuojama, apmąstoma ir suvokiama kaip eksplicitiška problema; ji reikalauja kelti esminius klausimus ir ieškoti į juos atsakymą. Akivaizdu, jog tai nėra tik kančios aprašymo klausimas. Esama kitų, pranokstančių aprašymų sferų kriterijų, kuriais privalome remtis, norėdami įsigilinti į žmogaus kančios pasaulį. Atrodo, kad medicina kaip mokslas ir kartu gydymo menas plačiame žmogaus kentėjimų lauke geriausiai pažįsta sritį, kurią tiksliai atskleidžia ir santykinai geriausiai įvaldo „reakcijas“, tai yra terapijos, metodais. Tačiau tai yra tik viena sritis. Žmogaus kančios laukas kur kas platesnis, įvairesnis ir turintis daug matmenų. Žmogus kenčia įvairiais būdais, kuriuos ne visuomet gali aprėpti medicina, netgi pažangiausios jos specializacijos. Kančia yra kažkas gerokai platesnio negu liga; ji dar daugialypiškesnė ir drauge dar giliau įsišaknijusi pačioje žmogaus būtyje“[6]. Kaip tokiu atveju suvokti asmens gyvybės orumą ir šventumą, jo teises ir teisę į gyvybę kančios kontekste?
Kultūra savo ištakose ir kultūra sensu largissimo
Pristatytų dilemų aptarimas Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso veiklos ir misijos kontekste, pabrėžiant pastarojo reikšmę gyvybės kultūrai, prima facie rodytųsi mažai tesusijęs su kultūrinio gyvenimo, įskaitant lenkų tautinės mažumos Lietuvoje visuomeninio gyvenimo aspektus, problematika. Visgi dėmesys atkreiptinas į įvairiasluoksnę kultūros sąvoką, kuri lemia nevienareikšmį ir lenkų tautinės mažumos kultūros Lietuvoje pobūdį. Abejonių nekelia tai, kad pati kultūros sąvoka yra daugiareikšmė, tad sunku suformuluoti diskusijų nekeliantį jos apibrėžimą[7]. Išlikdamas ištikimas viso tomo tematikai, leidau sau pasitelkti plačiausią iš įmanomų kultūros sąvokų, tuo pat metu remdamasis kultūros ištakų siekiančia (pirmine) samprata, ir jos pagrindu apmąstyti, kokią reikšmę pilnai, taigi ir teisinei, gyvybės apsaugai turi hospiso idėja ir tiesiogiai su ja susijusi „gyvybės kultūra“, kuri iš Lenkijos į Lietuvą atkeliavo būtent per Vilniuje įsikūrusio hospiso veiklą.
Henrykas Kieresias rašo, kad: „Kultūra yra žmogaus gyvenimo būdas ir yra kuriama visuomeniškai, tam tikros civilizacijos įsčiose. Žodis „kultūra“ kilęs iš lotyniškojo žodžio colere – dirbti, todėl senovėje buvo siejamas su žemės dirbimu (lot. agricultura), bet jau nuo Cicerono laikų kalbama apie žmogaus dirbimą (lot. animi cultura), o tiksliau, apie žmogaus dvasios dirbimą. (…) Dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad mokslas kultūrą aiškina fragmentiškai, bet palyginti taikliai, nors vienašališkai – kaip žmogaus veiksmų ir dirbinių visumą, įsiliejusią į gamtos pasaulį, o literatūros kalboje kultūra paprastai siejama su menu, pramoga ir žmogaus įprastiniu elgesiu. Šis akivaizdus redukcionizmas ignoruoja faktus, neatsižvelgia į tai, kad išskyrus meną kultūros sudedamosiomis taip pat yra mokslas, moralė, kartu su teise ir religija“[8]. Šiame straipsnyje pateikiami apmąstymai remiasi plačiausia iš galimų kultūros sampratų.
Taigi, šiame straipsnyje kalbama apie kultūrą sensu largissimo, kurioje Vilniaus hospisas, per savo veiklą ir skelbiamas vertybes, bendrakuria gyvybės civilizaciją Lietuvoje, tuo pačiu darydamas įtaką universaliam (peržengiančiam valstybių, teisinių sistemų ir tautinių kultūrų ribas) vertybių, susijusių su žmogaus teisėmis, suvokimui. Bandymas parodyti Vilniaus hospiso istoriją ir veiklą teisės į gyvybę kontekste prilygsta filosofinių ir teisinių apmąstymų bandymui, atliekamam laikantis nuostatos, kad teisė yra tam tikrų vertybių nešėja ir kultūrinis reiškinys[9]. Tokiu pagrindu šis mokslinis rašinys taip pat įgyja žmogaus teisių filosofijos[10] srities studijos pobūdį.
Oficialiai Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas savo veiklą pradėjo 2009 m. vasario 11 d., t. y. Pasaulinę ligonių dieną[11]. Taip pat 2009 m. pradėti kompleksiniai istorinio, o anuomet visiškai sugriuvusio, pastato, esančio Rasų g. 4 Vilniuje, vos kelios minutės pėsčiomis nuo Aušros Vartų, atnaujinimo darbai (kurie baigėsi 2012 m.). Gavusi visus reikalingus leidimus, 2013 m. įstaiga priėmė pirmuosius ligonius. Nuo pat įkūrimo hospisui vadovauja sesuo Michaela Rak iš Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos, 2008 m. savo kongregacijos paskirta Vilniaus hospisui įkurti ir vadovauti. Anksčiau ses. M. Rak keturiolika metų vadovavo Šv. Kamilo hospisui Gožuve[12].
Vilniaus hospisas savo veiklą aprašo taip: „(…) tai namai, kuriuose tvyro meilė, gėris ir viltis. Čia sergantiesiems ir jų šeimoms suteikiama visokeriopa dvasinė, medicininė, psichologinė ir socialinė globa. (…) Mūsų keliamas tikslas – pagerinti ligonių gyvenimo kokybę. Priklausomai nuo ligonio būklės, hospisas teikia dvejopą pagalbą: ligonio namuose arba stacionare. Tai vieta, kurioje pagalba teikiama visiems, jos beieškantiems. Nepaisant tautybės, tikėjimo, politinių pažiūrų, finansinio ar materialinio statuso. Pagalba teikiama neatlygintinai. (…) Hospisas padeda ir ligonių artimiesiems. Visokeriopa parama paskutiniu ligonio gyvenimo laikotarpiu ir gedulo metu ypač reikalinga jo artimiesiems. Pagalbą šeimoms teikia psichologas, terapeutai, dvasininkas, savanoriai. Pagalba ligonių šeimoms teikiama neatlygintinai.“[13]
Savo tarnystėje ligoniams, hospisas vadovaujasi trimis esminiais bažnytinės tarnystės ligoniams judėjimo principais, kilusiais iš jo pradininkės Cicely Saunders[14] veiklos. Jų esmę sudaro: 1) paciento laisvė ir autonomija; 2) neatlygintinai teikiama pagalba; 3) visiems teikiama pagalba (nepaisant tautybės, tikėjimo, politinių pažiūrų)[15].
Pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad Vilniaus hospisas tai pirmasis (o iš pradžių ir vienintelis) hospisas Lietuvoje, tapęs visoje šalyje atpažįstama ir pavyzdine įstaiga, darančia įtaką sergančių, pagyvenusių žmonių, taip pat tų, kuriems reikalinga nuolatinė pagalba, gyvenimo suvokimui Lietuvos visuomenėje, jos kultūrinio gyvenimo apraiškose ir visoje kultūroje[16]. Taigi hospiso judėjimo idėja į Lietuvą atkeliavo iš Lenkijos. Įvertindama Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos įsitraukimą steigiant hospisą, Małgorzata Stefanowicz pastebi: „Į Vilnių šios Kongregacijos vienuolės grįžo XXI a. pirmojoje pusėje. Ėmėsi pirmojo Lietuvoje hospiso steigimo, tuo pačiu atverdamos naują pagalbos kultūros šalyje vystymosi etapą. Būtina pridurti, kad Kongregacijos darbą greitai pastebėjo ir įvertino Lietuvos ir Vilniaus, skirtingų tautybių politiniai ir visuomeniniai lyderiai: 2014 m. gruodį Kongregacijos Vilniuje vyresnioji ir hospiso vadovė sesuo Michaela Rak buvo apdovanota Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtu apdovanojimu – Šv. Kristoforo statulėle „Už gailestingumo angelą virš Vilniaus“, o 2015 m. tapo lenkų dienraščio Lietuvoje „Kurier Wileński“ organizuojamų „Metų žmogaus 2014“ rinkimų laureate. Minėta situacija turėtų būti laikoma teigiamu skirtingų etninių grupių atstovų susitelkimo bendro darbo vardan pavyzdžiu (…)[17]“
Pravartu darkart pabrėžti, kad, būdamas katalikų įstaiga, hospisas neatlygintinai teikia pagalbą visiems sergantiesiems, kuriems būtina hospisinė priežiūra (teikiama ligonio namuose ar stacionariai hospise), nepaisant tautybės ir tikėjimo. Vilniaus hospisas išlaikomas iš privačių asmenų ir skirtingų pasaulio šalių įmonių lėšų. Šiuo atžvilgiu ypač pabrėžtina Lietuvoje ir Lenkijoje veiklą vykdančių subjektų parama. Itin svarbus įstaigos bendruomeninis, viršvalstybinis ir virškonfesinis pobūdis, mat čia sergantieji lietuviai, lenkai ir kitų tautybių atstovai jungiasi su sveikaisiais, lietuviai su lenkais (ir kitų tautybių atstovais), konsekruotieji su pasauliečiais. Niekam neatimama galimybė gauti pagalbą ar tokią pagalbą suteikti[18]. 2020 m. vasarį duris atvėrė pirmasis Lietuvoje vaikų hospisas, praplečiantis pagalbos formas stacionaria vėžiu sergančių vaikų slauga[19].
Savo veikla Vilniaus hospisas aiškiai ir praktiškai pasisako už gyvybės kultūrą ir šventumą kiekvienoje būklėje, ypač sunkiai susirgus, kenčiant ar sulaukus sunkios senatvės. Katalikų Bažnyčios moksle skelbiamą žmogaus gyvybės apsaugą, įgyvendinamą priimant atitinkamus visuomeninius, taigi ir teisinius, sprendimus, ir, visų pirma, visuomeniškai puoselėjant ją atitinkančias vertybes, galima apibrėžti kaip „gyvybės kultūrą“, o su Katalikų Bažnyčia susijusią (ar bent katalikiškosioms vertybėms artimą) teisinę kultūrą vadinti „gyvybės teisine kultūra“. Anna Koronkiewicz pastebi, kad: „Analizuojant katalikybės teisinę kultūrą, neįmanoma nepastebėti, kad pastaroji buvo ir tebėra, visų pirma, gyvybės kultūra, gyvybės apoteozė, kuri aiškiausią išraišką įgauna Bažnyčios atstovų šia tema parengtuose veikaluose.“[20] Rodytųsi, kad iš katalikiškojo personalizmo perspektyvos postuluojama absoliuti kiekvienos gyvybės apsauga, o pasipriešinimas abortui, eutanazijai ar, pavyzdžiui, mirties nuosprendžiui yra esminis visos katalikiškosios gyvybės kultūros elementas[21].
Vilniaus hospiso pavyzdys rodo, kad žmogaus teisių į gyvybę apsauga neturi būti grindžiama tik asmens teisių samprata, kylančia iš įstatymų numatytos teisės, nei prigimtinės teisės idėja, bet gali sulaukti realios paramos vykdant faktinę veiklą, liudijančią krikščionišką žmogaus gyvybės ir gyvenimo sampratą ir įsitikinimus apie prigimtinį žmogaus orumą. Vilniaus hospisas tai konkrečios pedagogikos šaltinis – vieta, kurioje mokomasi ir mokoma pagarbos kitam žmogui, asmens orumui ir asmens teisei į gyvybę. Ši perspektyva tiesiogiai siejasi su Marijos Mendel siūlymu stengtis: „parodyti vietą kaip potencialiai palaikančią kategoriją, galinčią skatinti ir palaikyti aiškinimo, kūrybinės interpretacijos procesus ir į vietą orientuotų pedagoginio mąstymo modelių kūrimą, taigi (…) vietos pedagogiką“[22]. Pagrindinis klausimas, kuris kyla žvelgiant iš šios perspektyvos yra: „Ko, būdamas išskirtine vieta, moko Vilniaus hospisas?“ Galima užduoti ir labiau tendencingą klausimą. Ar ši vieta skleidžia žinią apie žmogaus teisių, įskaitant teisę į gyvybę, supratimą? Kokiu būdu ši vieta moko asmens orumo ir pagarbos jam? Galiausiai, kokią įtaką Vilniaus hospiso pavyzdys daro žmogaus teisių filosofijai ir įvairiems diskusijos apie eutanaziją aspektams?
Bandysiu parodyti, kaip teisės į gyvybę idealai ir išvystytu katalikišku personalizmu pagrįstas jų filosofinis supratimas Vilniaus hospiso pavyzdyje rado empirinius įrodymus apie jų atitikimą šiuolaikinio žmogaus poreikiams. Todėl mano tikslas bus parodyti, kad teisinis kiekvieno žmogaus gyvenimo vertės ir žmogaus orumo pripažinimas, nepaisant šio gyvenimo kokybės, nėra nuo šiuolaikinio žmogaus, kultūros ar civilizacijos galimybių atsietas idealas, bet racionalus, įtikinantis ir vienintelis įmanomas (jei rimtai žiūrima į dėl teisės į gyvybę, kaip pagrindinės ir visuotinės žmogaus teisės, atsirandančių pasekmių pobūdį) pasiūlymas. Kaip pažymi Tatiana Chauvain: „Teisinė tvarka remiasi tam tikromis vertybėmis. Pastarosios yra kintančios ir jas galima įvairiai interpretuoti, atsižvelgiant į tai, su kuriuo kultūriniu ratu susiduriama. Vis dėlto kiekviena politinė ir teisinė koncepcija (…) turėtų būti grindžiama gana išsamiu, kiek įmanoma kultūriškai neutraliu žmogaus apibrėžimu, nes pirmiausia žmogus yra teisių ir laisvių, priklausančių jam įvairių visuomenių atžvilgiu, subjektas.“[23] Autorė taip pat kelia hipotezę, kad žmogaus orumo kategorija gali būti suvokta veikiau kaip filosofinių apmąstymų, o ne empirinių tyrimų rezultatas[24]. Savo ruožtu Oktawianas Nawrotas pabrėžia, kad „(…) žmogaus orumas, kaip aksiologinei, o ne gamtinei realybei priklausantis fenomenas, peržengia grynai biologinės egzistencijos ribas. (…) Nuoseklus orumo esaties pripažinimas, nesant jo pagrindimo tiesioginiu ar netiesioginiu stebėjimu galimybėms, leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų tai yra daugiau ar mažiau savavališkai primesta specifinė metafizinė konstrukcija.“[25] Pripažįstant iš esmės tokių pozicijų teisingumą, atrodo, kad į praktinius žmogaus orumo aspektus ir pagarbą jam taip pat galima ir net reikia atsižvelgti, todėl negalima visiškai atsisakyti empirinio pobūdžio apmąstymų šiuo klausimu. Taigi Vilniaus hospiso veiklai skirtas atvejo tyrimas atrodo pagrįstas ir būtinas, praturtinantis diskusiją apie filosofinius ir teisinius apmąstymus apie žmogaus teises, įskaitant žmogaus teisę į gyvybę.
Teisė į gyvybę
Todėl pirmiausia būtina priartinti „teisės į gyvybę“ sąvokos juridinę reikšmę. Visų pirma, teisė į gyvybę, nepaisant jos apibrėžimo konkrečiose žmogaus teisių apsaugos sistemose, turėtų būti pripažinta svarbiausia iš visų žmogaus teisių[26]. Mat pagarba žmogaus gyvybei yra būtina sąlyga visos žmogaus teisių sistemos funkcionavimui apskritai. Tai elementari teisė, kurios atžvilgiu visos kitos žmogaus teisės tampa antraeilės. Todėl nenuostabu, kad daugeliu atvejų, pripažinus teisės į gyvybę pažeidimą, pastarajam įvertinti kitų žmogaus teisių pažeidimų išaiškinimas nelaikomas būtinu[27]. Be teisės į gyvybę jokia kita žmogaus teisė negalėtų tiesiog egzistuoti. Tokios teisės kaip politinės ar socialinės neturėtų prasmės asmeniui, kuriam atimta teisė egzistuoti.
Literatūra šia tema byloja, kad teisė į gyvybę, kaip žmogaus teisė, priklauso subjektinių teisių kategorijai[28]. Todėl teisiniame kontekste sąvoka „teisė“ vartojama ir suprantama kaip teisinė galia; valstybė yra įsipareigojusi saugoti žmogaus teisę į gyvybę, o kai jai kyla grėsmė ar ji pažeidžiama, žmogus turi teisinę galią ją apsaugoti. Žinoma, teisė į gyvybę asmeniui priklauso viešosios teisės plotmėje[29]. Teismų praktikoje subjektinės teisės apibrėžiamos kaip „sudėtingos teisinės situacijos, kurios tam tikriems subjektams priskiriamos taikomomis normomis dėl įstatymų leidėjo pripažintų socialiai pagrįstų šių subjektų interesų[30]. Tuo pačiu išskiriami keturi esminiai teisės į gyvybę, kaip žmogaus teisės, bruožai: 1) teisių ir pareigų sąsaja su loginiu ir teisiniu teisių prioritetu pareigų atžvilgiu; 2) teisių į gyvybę subjektas visada yra asmuo – žmogus – žmogiškoji būtybė; 3) teisės į gyvybę įsipareigojimų subjektas gali būti valstybė, kiekviena žmogiškoji būtybė kitos atžvilgiu ar įgaliotoji būtybė savęs pačios atžvilgiu; 4) teisė į gyvybę yra neatimama teisė; niekas negali atsisakyti savo teisės į gyvybę[31].
Neabejotinai teisę į gyvybę užtikrina tarptautinės viešosios teisės reglamentai, taip pat atskirų valstybių konstitucinė ir teisinė bazė[32]. Ne mažiau svarbi yra tarptautinių teismų praktika, aiškinanti galiojančius teisinius standartus. Akivaizdu, kad didele dalimi galutinė gyvybės teisinės apsaugos forma priklauso nuo teisminio aiškinimo rezultatų ir įtikinamų argumentų tam tikrų sprendimų naudai[33].
Tradiciškai išskiriamos dvi teisės į gyvybę pagrįstumo kryptys ir (ar) mokyklos – pozityvistinė ir natūralistinė[34]. Pirmoji daro prielaidą, kad teisė į gyvybę egzistuoja socialinės valdžios nustatyto įstatymo pagrindu. Todėl valdžios atžvilgiu ši teisė esti antraeilė ir kaip tokia išreiškiama pozityviojoje teisėje – tiek vidaus, tiek tarptautinėje. Savo ruožtu antroji kaip pagrindą pasirenka „normas, savo egzistavimu ir turiniu nepriklausančias nuo socialinės valdžios įtvirtinimo ir stovinčias aukščiau visų šios valdžios nustatytų teisės normų“[35].
Šiame kontekste vienas esminių žmogaus teisių tyrimų klausimų yra šių teisių taikymo norminis pagrindas. Ar žmogui šios teisės suteikiamos socialinio susitarimo valia, valstybės valia ar Dievo valia[36], o gal pastarosios esti prigimtinės? Ar teisė į gyvybę yra nekintanti, nepriklausanti nuo epochos, vietos ir pozityviosios teisės reguliavimo? Ar be tarptautinių konvencijų, be teisės į gyvybę užtikrinimo konstitucijose ir galiausiai įstatuose, ši teisė apskritai būtų įmanoma? Kaip galima suderinti iš įvairių teisinių ir prigimtinių koncepcijų kylantį įsitikinimą apie nekintamą, neatskiriamą kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę, kai įvairiose teisinėse sistemose egzistuoja įvairios absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos nepažeidžiamumo išimtys? Šioje vietoje pakanka nurodyti, kad: „Gamtos įstatymo filosofija grindžia absoliučių žmogaus teisių, savo egzistavimu ir turiniu nepriklausančių nuo valstybės, sampratą. Savo ruožtu, remiantis teisinio pozityvizmo filosofija, žmogaus teisės iškyla kaip suvereno – valstybinės valdžios – valios rezultatas.“[37]
Pravartu prisiminti Andrzejaus Zollo žodžius, kuris komentuodamas Lenkijos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio (bylojančio apie prigimtinį, neatimamą ir nepažeidžiamą žmogaus orumą, esantį žmogaus ir piliečio laisvių ir teisių šaltiniu) turinį, pabrėžė, kad: „Ne įstatymų leidėjas suteikia laisvę ir teises, o žmogus kaip oriai apdovanota būtybė yra laisva ir turi teises. Įstatymų leidėjas turi minėtąsias teises ir laisves užtikrinti ir saugoti. Ši konstitucijos nuostata lemia, kad visas teisinių sprendimų, susijusių su žmogaus laisvėmis ir teisėmis, rinkinys mūsų teisinėje sistemoje grindžiamas prigimtine teise ir Europos civilizacijai (kilusiai iš graikų filosofijos, romėnų teisės ir krikščioniškosios etikos) būdingu žmogaus subjektyvumu.“[38]
Todėl verta turėti omenyje kompleksinį žmogaus teisių, įskaitant teisę į gyvybę, pagrįstumą, kuris yra ne tik tetinio pobūdžio (kylantis iš pozityviosios teisės ir besiremiantis privalomos įstatyminės teisės autoritetu), bet, visų pirma, aksiologinės prigimties (gerbiantis kiekvieną žmogiškosios būtybės gyvybę ir atsirandantis bendrai puoselėjant tam tikras vertybes ir etinius vertinimus)[39]. Taigi žmogaus teisė į gyvybę, įskaitant orų gyvenimą, skirtingų, o ypač tarptautinių teismų, gali būti aiškinama ne vienodai. Šios teisės apsaugos aprėptis ir supratimas savo ruožtu priklauso nuo ją veikiančių vertybių ar, plačiau kalbant, kultūros.
Dėl straipsnio apimties apribojimų minėtos pastabos dėl žmogaus teisių tėra elementaraus pobūdžio[40]. Tačiau atrodo, kad jos yra pakankamai įtikinamos, kad žmogaus teisių esmė priklauso ne tik nuo jų teisinio pobūdžio, bet ir nuo juos pateisinančios filosofijos ar aksiologijos, iš kurios jos yra kilusios. Tai ypač pasakytina apie pagrindinę žmogaus teisę į gyvybę. Kokiu tad būdu galima pateisinti žmogaus teisės į gyvybę pagrįstumą iš filosofinės ar etinės perspektyvos?
Krikščioniškoji žmogaus samprata, žmogaus gyvybės šventumas ir asmens orumas
Teisės į gyvybę ir jos apimties pagrįstumą prigimtinės teisės požiūriu arba, plačiau žiūrint, iš filosofinės ar moralinės perspektyvos galima suprasti kaip absoliučią ir besąlygišką arba santykinę vertę. Vieniems skelbiant absoliučią kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę prigimtį, kiti ieško teisės į gyvybę ir jos apsaugos vertinimo pagal įvarius kriterijus pateisinimo. Pirmuoju požiūriu abortų, eutanazijos ar mirties bausmės įteisinimas yra nesuderinamas su teise į gyvybę. Antruoju, kaip jau buvo minėta anksčiau, žmogaus gyvybės ir gyvenimo vertė pripažįstama nevienodai ir dažnai priklausomai nuo gyvenimo kokybės[41].
Panašu, kad stipriausią tikėjimą absoliučia kiekvieno gyvenimo verte skleidžia krikščioniškoji žmogaus samprata, įskaitant brandžią katalikiško personalizmo srovę. Krikščioniškoji žmogaus samprata ir su ja susijusios pažiūros skelbia kiekvienos gyvybės šventumą ir elementarią žmogaus orumo prasmę (suprantamą kaip būdinga, neatimama ir absoliuti vertybė) ir, atrodo, suteikia tvirčiausią pagrindą bet kokiai teisinei gyvybės apsaugai.
Erico Lionelio Mascallo knygoje „Krikščioniškoji žmogaus samprata“[42] pateikiamos kelios pagrindinės krikščioniškos priežastys, susijusios su žmogaus ir asmens samprata, kurias verta pateikti šio darbo tikslais. Nors minėto veikalo autorius buvo anglikonų dvasininkas, jo svarstymai tebėra aktualūs visiems krikščionims, įskaitant Katalikų Bažnyčią. E. L. Mascallas pirmiausia pabrėžia, kad žmogus yra unikalus Dievo kūrinys ir jo svarbą reikia vertinti ne pagal tai, kaip jis pradėjo egzistuoti, bet pagal tai, koks jis yra. Bet kokie ginčai dėl mokslinio žmogaus kilmės paaiškinimo žmogaus esmės atžvilgiu yra antrinio pobūdžio[43]. Jis teigia: „Pirmiausia turime prisiminti, kad pagal tradicinį krikščionišką tikėjimą žmogus yra ne tik gerai išsivystęs, biologinis organizmas, bet veikiau gerai išsivystęs biologinis organizmas, veikiamas paslaptingos ir komplikuotos sąjungos su dvasine ir nemirtinga siela. Tai pasakytina ir apie mūsų protėvius, ir apie mus pačius. Net jei teigtume, kad žmogaus kūno kilmė yra „gryno atsitiktinumo“ reikalas (…), paties žmogaus sutvėrimas, įtraukiantis tiesioginį ir valingą Dievo veiksmą, nėra atsitiktinumas.“[44] E. L. Mascallas taip pat pabrėžia žmogaus prigimties sudėtingumą, rašydamas, kad: „Pirmasis žmogaus prigimties bruožas (…) yra jo, kaip psichofizinio organizmo, dviejų esminių elementų – kūno ir racionalios sielos, kūno ir dvasios – vienybės sutvėrimas. Ko gero, niekur kitur nerasime ryškesnio krikščionybės ir kitų religijų kontrasto, kurio esmę sudaro krikščionybės primygtinai pabrėžiamas faktas, jog žmogaus kūnas yra neatsiejama jo esybės dalis, o ne atsitiktinė ir laikinas sielos užklotas.“[45]
Kaip teigia E. L. Mascallas, vienu metu žmogus yra individas ir visuomenės dalis. Žmogiškoji būtybė yra asmuo ir tuo remiantis: „Asmenybės samprata neapsiriboja vien krikščionybe ar net žydų ir krikščionių apreiškimu. Tačiau itin svarbu, kad visas jos turinys ir implikacijos atsiskleidė tik šiai sampratai įžengus į teologiją ginčų, kilusių dėl Dievo prigimties ankstyvojoje Bažnyčioje, keliu. Mat krikščionybė tiki, kad žmonės yra asmenys ir kad Dievas yra trys asmenys vienoje prigimtyje. (…) Senovės graikų mąstysenoje asmenybės idėja tebuvo embriono etape, o induizme ir budizme lig šiol jos praktiškai nėra.“[46]
Šiuo atžvilgiu neįmanoma neprisiminti Boethijaus – „paskutiniojo romėno ir pirmojo scholastiko“ – pasiūlyto pirmojo asmens apibrėžimo, pagal kurį asmuo yra rationalis naturae individua substantia[47]. Šį apibrėžimą po daugelio šimtmečių minėjo ir Karolis Wojtyła, rašydamas, kad: „Asmens sąvoka apima kai ką daugiau nei individo sąvoka, žmogus yra kažkas daugiau nei individualizuota prigimtis.“[48] Krikščioniško žmogaus suvokimo pagrindas yra ne tik jo individualumas ar racionalumas, bet ir unikalumas bei orumas. Kaip teisingai pastebi Oktawianas Nawrotas, žvelgiant iš katalikiškojo personalizmo perspektyvos: „Orumas yra ontinio pobūdžio, todėl priklauso kiekvienam žmogui ir nepriklauso nuo nelaimingų atsitikimų – tai vertė būti «kažkuo – asmeniu», o ne «kažkuo – daiktu». Tokiu pagrindu asmens, neturinčio orumo, sąvoka rodosi prieštaraujanti pati sau.“[49] Kita vertus, Jacques‘as Maritainas rašo, kad: „Žmogus turi teises dėl to, kad yra asmuo, visuma, savęs ir savo darbų šeimininkas, ir būtent dėl šios priežasties jis nėra tik priemonė tikslui pasiekti, bet pats tikslas, kuris kaip toks ir turėtų būti traktuojamas. Asmens orumas? Šie žodžiai nieko nereiškia, kol nepriimame, kad pagal prigimtinę teisę žmogus turi teisę į pagarbą, yra teisių subjektas, turi teises. Visa tai priklauso žmogui būtent dėl to, kad jis yra žmogus.“[50] Oktawianas Nawrotas ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad: „Pirmenybę personalizmui teikia su Kataliku Bažnyčia susijusi aplinka, pati Bažnyčia pakėlė pastarąjį į paradigmos rangą.“[51] Minėtinas ir etinio personalizmo klausimo išskyrimas, pagal kurį asmuo ir jo vertė (vadinama orumu) pripažįstami pagrindine moralės kategorija[52].
Minėtos pagrindinės pastabos apie krikščioniškąją žmogaus sampratą, ypač katalikišką personalizmo tendenciją, turi didelę reikšmę teisės į gyvybę problematikai. Kiekvienos gyvybės unikalumo, nepakartojamumo ar net šventumo pripažinimas, nepaisant kiekvieno asmens asmeninių savybių ar elgesio, reiškia, kad kiekvieno žmogaus gyvybė nusipelno apsaugos ir jokiu būdu negalima reikalauti teisės ją atimti, nesvarbu, ar tai būtų abortas ar eutanazija[53].
Vilniaus hospiso svarba kultūrai, teisei ir vertybėms
Krystyna de Wadlden-Gałuszko teisingai apibrėžia, kad hospisinė priežiūra yra „visapusiška žmonių, kenčiančių nuo nepagydomų, progresuojančių ligų, priežiūra paskutiniuoju laikotarpiu. Jos tikslas yra pagerinti pacientų ir jų šeimų gyvenimo kokybę pašalinant arba sumažinant fizinius ar psichinius ligos simptomus, palengvinant dvasines kančias, teikiant socialinę pagalbą sergančiųjų šeimoms ligos ir netekties metu.“[54] Vilniaus hospiso veikla visiškai atitinka numatytąjį hospisinės priežiūros pobūdį, o jos poveikis yra daug platesnis nei tiesioginė pagalba ligoniams ir jų šeimoms.
Savo veikla hospisas daro įtaką visai Lietuvos visuomenei, kuriai iki tol „hospiso kultūra“ nebuvo pažįstama. Dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad hospisas nėra nei ligoninė, nei socialinės globos namai. Tai profesionali (ne tik medicinos) įstaiga, teikianti pacientams visapusišką priežiūrą, apimančią medicinines paslaugas, psichologinę paramą bei religinę tarnystę. Vaizdžiai tariant, hospisas nėra vieta, kurioje laukiama baigties, bet vieta, kurioje siekiama prasmingai ir pilnavertiškai išgyventi paskutiniąsias dienas, sumažinti kančias. Tai vieta, kurioje dalijamasi meile ir krikščioniškąja tarnyste, siekiant užtikrinti visus mirštančiojo poreikius ir iki paskutinio atodūsio saugojant jo gyvybės šventumą[55].
Iš hospisinės slaugos perspektyvos teiginys, kad gyvenimo kokybė yra svarbesnė nei pati gyvybė, neturi pagrindo. Žmogaus gyvybės ir gyvenimo vertės matas nėra jo psichofizinė kokybė, jo negalima išmatuoti, suskirstyti į geresnį ar blogesnį. Nėra žmonių, kurie dėl kokių nors priežasčių nusipelno didesnės gyvybės apsaugos nei kiti. Tuo pačiu bet kokie teiginiai apie „teisę į orią mirtį“, kurie gali virsti eutanazijos įteisinimu, atrodo absurdiški. Eutanazija yra aiškus žmogaus gyvybės, kiekvieno žmogaus gyvybės šventumo, nepaisant gyvenimo kokybės, neigimas[56]. Kunigas Tadeuszas Ślipko labai tiksliai nurodo, kad: „Atsižvelgiant į tokiu būdu išdėstytą žmogaus viziją (antropologija ir krikščioniškoji etika – TS išnaša), eutanazija pasirodo kaip žmogaus neverta mirtis. Ji kelia grėsmę atskiriems asmenims, ir kiekviename iš jų – visai žmonijai. Nes kai prarandamas žmogaus etinio statuso jausmas, žudymo technika tampa progreso simboliu.“[57]
Hospiso idėjos įgyvendinimas praktikoje rodo, kad orios mirties esmė slypi ne eutanazijoje, o yra siejama su gailestinga tarnyste sergantiesiems ir kenčiantiesiems iki galo, apgaubiant juos globa ir meile, o ne suleidžiant mirties injekciją. Šiuo požiūriu eutanazija nėra sprendimas ar koks nors rimtas pasiūlymas žmogaus labui. Reikėtų suvokti, kad eutanazijos leidimas iš tikrųjų įteisina žmogaus gyvybės ir gyvenimo vertinimą pagal savavališkus kriterijus, kurie gali būti priimami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią, o po to – konkrečias faktines situacijas teisės taikymo procese.
Taigi, postuluotini tolesni tyrimai, atskleidžiantys hospisinio gyvenimo vaizdą, iškeliantys aikštėn pacientų, kuriems teikiama hospisinė priežiūra, požiūrį ir lūkesčius. Hospiso darbuotojai, taip pat ligoniams patarnaujantys savanoriai kartoja, kad nėra susidūrę su atveju, kuomet meilės apsuptas žmogus norėtų mirti. Todėl užuot įteisinus eutanaziją, verta plėtoti pagyvenusių žmonių teises, pacientų teises, stiprinti nevyriausybinį sektorių ir valdžios institucijų paramos hospiso įstaigoms galimybes.
Pabrėžtinas svarus Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso indėlis plėtojant Lietuvos ir Lenkijos kaimyninius santykius. Vilniaus hospisas yra vieta, kuri ne tik individualiuoju aspektu jungia žmones, bet kolektyviniu – visas tautas (ypač lenkų ir lietuvių). Visuotinė gailestingumo ir tarnystės artimui idėja yra idealus paskatinimas lenkams (tiek Lenkijos, tiek priklausantiems lenkų mažumai Lietuvoje) ir lietuviams įveikti sunkumus, peržengti susiskaldymo ribas ir tokiu būdu nešti susitaikymą. Atsižvelgiant į sudėtingus, daugialypius ir dažnai sunkius Lenkijos ir Lietuvos santykius, ši iniciatyva, siejanti aplink bendrojo gėrio tikslą, įgauna ypatingą vertę[58].
Hospisas taip pat yra gyvenimas… ir savanorystė
Viena svarbiausių Vilniaus hospiso idėjų yra užtikrinti, kad pacientai kuo daugiau dalyvautų normaliame gyvenime. Todėl nenuostabu, kad vienas labiausiai atpažįstamų šios įstaigos šūkių yra „Hospisas taip pat yra gyvenimas“. Tokiu požiūriu vedini hospiso pacientai mėgaujasi daugybe renginių, pradedant koncertais, susitikimais, dirbtuvėmis ir baigiant įvairiais bendruomenės renginiais. Hospisas yra nepaprastai svarbus kultūrinio gyvenimo centras Vilniuje ne tik plačiąja, bet ir tiesiogine prasme – hospiso misijai įgyvendinti organizuojama nemažai koncertų ir labdaros susitikimų. Dažnai hospiso idėja įkvepia įvairių sričių menininkus, aukojančius savo darbus įstaigai, ne kartą besiimančių kančių ar ligų problematikos[59].
Viena gražiausių hospiso dalyvavimo kultūriniame Vilniaus gyvenime formų yra tai, kad jau kelerius metus jis tampa vienu nuolatinio Romualdo Mieczkowskio organizuojamo tarptautinio poezijos festivalio „Maj nad Wilią“ punktu. Poetai iš daugelio pasaulio šalių tokiu būdu parodo, kad hospisas neturi būti periferinė vieta, nutolusi nuo dabartinio pasaulio ir gyvenimo, bet priešingai – tai turi būti viena centrinių vietų, o sergantieji nusipelno visaverčio dalyvavimo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime[60].
Galiausiai, nepaprastai svarbus hospiso veiklos aspektas yra platus savanorių dalyvavimas joje. Savanorystė yra ne tik neįkainojama parama daugeliui hospiso veiklos aspektų, bet, visų pirma, vaisinga patiems savanoriams, kurie įgydami praktinių kompetencijų, iš tikrųjų formuoja ir praturtina patys save. Anna Seredyńsa teisingai pastebi, kad: „Savanorystė hospise yra labai specifinė tarnystės artimui forma. Pastaroji reikalauja visiškai pakeisti savo požiūrį į nesavanaudiškumo problemą. Hospiso savanorio, lydinčio pacientus ir jų šeimas, tarnystė, kaip niekas kitas, susiduria su savo silpnybėmis. Ji taip pat susiduria su įvairiomis baimėmis, ypač su pagrindine baime – savo ir artimųjų mirtimi. Ji taip pat susiduria su žmogaus ribotumu, nesugebėjimu veikti nepagydomos ligos akivaizdoje, su žmogaus ribotumo pripažinimu ir nuolankumu Dievo paslapties atžvilgiu. Galbūt dėl to itin dažnai hospiso savanoriais tampa su rimtomis ligomis ir silpnybėmis susidūrę ir su jais kovojantys asmenys. Labiausiai stebina tai, kad silpniausieji yra atkakliausi ir labiausiai atsidavę padeda kitiems“[61].
Vilniaus hospiso įtaka „gyvybės kultūrai“ Lietuvoje
Vilniaus hospisas ne tik savo veikla, bet ir įsitraukimu į šalies viešąjį gyvenimą gali būti laikomas vieta, mokančia gyvybės civilizacijos, pedagogine erdve, ugdančia žmones gerbti kiekvieno žmogaus gyvybę ir gyvenimą. Lietuvos parlamente 2014 m. pabaigoje pasirodžius įstatymo, leidžiančio atlikti eutanaziją, projektui, sesuo Michaela Rak parašė atvirą laišką, kuriame pabrėžė, kad: „Ilgametė hospisų patirtis visame pasaulyje rodo, kad žmonės, anksčiau prašę eutanazijos, šio prašymo atsisakė, kai liko apsupti šilumos, rūpestingumo ir meilės. Paliatyviosios medicinos dėka nepagydomi ligoniai, kasdien prižiūrimi kvalifikuoto personalo, gali pasiruošti perėjimui į kitą pasaulį, ramiai užbaigti paskutinius reikalus žemėje, susitaikyti su kitais ir patirti orią mirtį.“[62] Dėl sesers Michaelos Rak kreipimosi sukeltos diskusijos Lietuvos valdžios institucijos atsisakė vyriausybės eutanazijos įteisinimo projekto, o 2016 m. parlamento projektas, įteisinantis eutanaziją, buvo pašalintas iš Lietuvos parlamento pavasario sesijos[63].
Verta prisiminti, kad žmogaus teisė į gyvybę yra pagrindinė žmogaus teisė, su sudėtingu taikomumo pagrindimu, taigi jos apsaugos apimtis priklauso ne tik nuo konkrečių įstatyminės teisės sprendimų ir jų bendrų vertybių, bet ir nuo faktinio žmonių elgesio ir jų įsitraukimo į visapusišką gyvybės apsaugą, ar plačiai žiūrint, kultūrą. Todėl žmogaus gyvybės apsaugos klausimas turėtų būti toliau tiriamas vertybių, teisės ir kultūros srityse.
Nepaisant taikomo hic et nunc įstatymo, verta prisiminti apie brandžių pilietinių nuostatų, galinčių pripažinti moraliai neteisėtus įstatymus ir kritiškai juos įvertinti, ugdymą. Sugyvenimas demokratinėje įstatymų valdomoje valstybėje ir šiuolaikinio pasaulio siūlomų galimų moralinių nuostatų gausa turėtų labiau rūpintis išpažintomis vertybėmis ir jas palaikyti, ypač kai įstatymą sudaranti dauguma yra linkusi priimti sprendimus priešingus žmogaus gyvybės apsaugai.
Transgresija gyvybės civilizacijos link
Bohdanas Dziemidokas pabrėžia, kad: „Neabejotinai senatvė yra vienas sunkiausių laikotarpių žmogaus gyvenime. Tai, kad civilizuotos šalys netapo senų žmonių šalimis, lemia ne tik ekonominiai veiksniai (mažesnės pensininkų pajamos) ir sveikatos kriterijai, susiję su tinkamos medicininės priežiūros stoka. Pasirodo, kad pensinis laikotarpis nėra išsvajotas laikotarpis ne tik dėl materialių priežasčių, bet ir dėl toli gražu netobulų santykių su suaugusiuoju, vis dar dirbančia visuomenės dalimi (ypač dėl santykių su suaugusiais vaikais) ir dėl psichologinių ir aksiologinių problemų, susijusių su blogėjančia fizine ir psichine būkle, neveiklumu, poreikio ir vertės jausmo praradimu, kurį gali lydėti supratimas apie teigiamos gyvenimo pusiausvyros nebuvimą.“[64]
Pasirodo, kad panašiai kaip senatvę, šiuolaikinis pasaulis taip pat nustumia ligos, o juo labiau senatvės ir ligos, paliestą asmenį. Koks yra atsakymas į paskutiniuosius daugelio žmonių gyvenimo sunkumus? Ar tai rūpestis jų gyvenimu, ar pasiūlymas jį atmesti, pasitelkiant įvairias eutanazijos legalizavimo versijas? Be gausybės išsamių klausimų, susijusių su eutanazijos samprata, jos apimtimi ir įvairiais teisiniais aspektais, įskaitant gydytojo profesinę etiką ir sąžinės sąlygą, reikia pažymėti, kad vertybės, kurias savo veikla įkūnija Vilniaus hospisas, yra radikalus iššūkis bet kokiems bandymams suabejoti žmogaus gyvybės šventumu. Mano įvertinimu, Vilniaus hospiso veikla pabrėžia kiekvieno žmogaus gyvybės ir gyvenimo vertę, įskaitant gyvenimą kiekvienoje psichofizinėje būklėje, atstumtųjų, sergančiųjų ir pamirštųjų gyvenimą. Tai realus atsakas į šiuolaikinių, civilizuotomis save laikančių, valstybių, ypač vyresnio amžiaus žmonių, baimes dėl ateities, kurioje nėra švelnumo, susidomėjimo, sąmoningumo ir prasmės. Be to, tai yra atsakas, viena vertus, giliai įsišaknijęs krikščionybėje, kita vertus, universalus, galintis peržengti religines, civilizacines ir kultūrines ribas.
Tadeuszas Kielanowskis prieš daugelį metų rašė, kad: „Daugybė mėnesių mirti moralinėse ir fizinėse kančiose, vis labiau suprantant sveikatos negrįžtamumą, tampa vis dažnesne žmogaus gyvenimo pabaiga. Todėl mąstantieji visame pasaulyje vis dažniau užduoda klausimus – ar taip turi būti, ar žmogus pasmerktas mirti kančiose, ar medicininis veiksmas, pratęsiantis kančiomis išklotą gyvenimą yra racionalus, morališkai geras ir vertas tuos veiksmus tęsti. Šimtmečius kovojęs, žmogus pagaliau iškovojo sąžinės laisvę, politinę ir pilietinę laisvę; galbūt pats pasirinko darbą ir darbo rūšį pagal profesiją, pramogų ir laiko praleidimo rūšis. Taigi kodėl, turėdamas teisę spręsti apie save ir savo gyvenimą, jis turėtų likti be teisės spręsti apie savo mirtį?“[65] Vilniaus hospiso pavyzdys rodo, kad žmogus neturi būti pasmerktas nei mirti kančiose, nei kančiose gyventi. Gyvenimas Vilniaus hospise nepaneigia kančios, tačiau tai visų pirma gyvenimas. Tai gyvenimas, kurį dažnai apšviečia meilė, švelnumas, empatija ir net laimė, nors daugeliui, nepažįstančiam gyvenimo hospise kasdienybės, tai gali atrodyti paradoksalu. Daugelis pacientų susigrąžina prarastą ryšį su savo šeima, įvertindami kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Kai pacientas patiria ne tik profesionalią medicininę priežiūrą, bet meilę ir dėmesį, jis ne tik niekuo nesmerkiamas, bet pasirenka gyvenimą, o klausimas dėl jo mirties tampa absurdiškas ir nereikšmingas. Toks yra empirinis krikščioniško požiūrio į kiekvieno žmogaus gyvybės ir gyvenimo vertę ir šventumą teisingumo patvirtinimas.
Žmogaus teisės į gyvybę supratimas, kaip jau minėta, gali remtis įvairiais pagrindimais, etinių vertinimų sistemomis ir galiausiai įvairiais įstatyminės teisės sprendimais, kurie dažnai gali būti laikomi prieštaraujančiais žmogaus teisės į gyvybę ir prigimtinio asmens orumo esmei. Todėl tampa svarbu įtikinti žmones pripažinti tam tikras vertybes taip pat ir, visų pirma, tinkamais veiksmų pavyzdžiais, laikantis verba docent, exemp trahunt principo. Tiesą sakant, net geriausiai išvystytos žmogaus teisių apsaugos sistemos neapsaugos gyvybės, jei šių teisių adresatai nepuoselės bendrai priimtų vertybių. Wiktoras Osiatyńskis, atsižvelgdamas į žmogaus teisių ir vertybių santykį ir kalbėdamas apie teisės funkciją apskritai, teisingai pastebi, kad: „Teisės yra laisvos visuomenės egzistencijos pamatas. Tačiau jų nepakanka, kad visuomenė klestėtų. Kitaip tariant, teisės yra būtina, tačiau nepakankama, geros visuomenės sąlyga. (…) Taigi matome, kad vien įstatymų nepakanka visuomenei sukurti ir išlaikyti. Visuomenė privalo remtis ne tik įstatymais, bet, visų pirma, jos narių tarpusavio ryšiais, įsipareigojimais ir pareigomis.“[66] Galima tad teigti, kad Vilniaus hospise besikuriantys meilės ryšiai, pamatuoti savanoriško įsipareigojimo ir pasisakymo už gyvybės šventumą, puikiai papildo teises, o visa Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso veikla ir idėjos praturtina žmogaus teisių supratimą, įtraukdami į pastarojo pluoštą asmens gyvybę ir orumą jų moralinėje, norminėje ir kultūrinėje dimensijose.
Šiame kontekste svarbiais lieka kun. Jano Kaczkowskio žodžiai apie hospiso įstaigų veiklos esmę: „Šiuo atžvilgiu tikslingai vartoju žodį «pacientas», o ne «globotinis» ar «hospiso gyventojas» , nes patenkantys pas mus asmenys – noriu, kad tai liktų išgirsta – yra gydomi, tai paliatyvusis gydymas. Kova nesibaigia, ji vis dar tęsiasi – už kiekvieną minutę, kiekvieną dieną, už mūsų pacientų gyvenimo komfortą. Tai visiškai profesionalus gydymas.“[67] Todėl galima daryti išvadą, kad svarbiausia kova už konkrečių žmonių gyvybes vyksta viso pasaulio, įskaitant Vilnių, hospisuose. Simboliška, kad hospiso judėjimo egzistavimas ir hospisų veikla yra reikšmingi elementai kitam itin svarbiam susirėmimui – žmogaus gyvybės ir gyvenimo vardan – kultūroje[68], taip pat teisė[69], kuri yra neatskiriama kultūros dalis (arba bent tvyro įvairiose kultūrinėse sąlygose).
Apibendrinamasis žodis
Žmogaus teisės, įskaitant teisę į gyvybę, nors ir kyla iš moralės normų, šiais laikais taip pat kodifikuojamos daugelyje įstatymų numatytų normų. Tai gali sukelti įvairių turinio konfliktų tarp konkrečių teisinių sprendimų ir jų moralinio vertinimo. Todėl tampa būtina ne tik nuolat vertinti žmogaus teisių apimtį ir jų turinį iš filosofinės, įskaitant etinės, perspektyvos, bet ir faktinį jų įgyvendinimą bei pagarbą, pasitelkiant visuomenės savanoriškus veiksmus tam tikrų vertybių vardan.
Manau, kad teisę į gyvybę galima visiškai apsaugoti tik meile, o pastarosios neįtvirtins jokie įsakymai, įpareigojimai ar įgaliojimai. Gailestingumo darbai kyla iš laisvės. Todėl tokie pavyzdžiai kaip Vilniaus hospisas reikalingi tam, kad būtų sukurta žmogaus teisių sistema, o plačiau žvelgiant – pagarbos žmogaus teisėms ir žmogaus gyvenimui kultūra, peržengianti įsipareigojimų formulavimo ribas. Kultūra, atpažįstanti ir pripažįstanti pareigas viršijančią ir tobulumo siekiančią[70] moralę. Mums reikia gailestingumo praktikos ir pavyzdžių, kurių laikysimės stengdamiesi visiškai suprasti savo žmonijos vertę.
Šiame kontekste pripažintina, kad Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso veikla ir jos propaguojamos idėjos, įskaitant neabejotinos žmogaus gyvybės vertės principą kiekviename etape ir būsenoje, neatsižvelgiant į bet kokias galimas aplinkybes, yra nepaprastai reikšmingos galutinei teisės ir ją įkūnijančio įstatymo formai (suprantamai ne tik pagal įstatyminę teisę, bet kaip kultūros pasaulio reiškinys, konkrečių vertybių nešėjas). Mat padeda formuoti teisinę gyvenimo kultūrą, teikia įtikinamą įrodymą pliuralizuotoje visuomenėje, kad būtent krikščioniškoji žmogaus samprata ir tikėjimas kiekvieno žmogaus prigimtiniu ir neatimamu orumu geriausiai atitinka giliausius žmogaus poreikius ir norus, tuo pačiu stipriausiai remdamas jo teises, įskaitant teisę į gyvybę. Nusistovėjusi Vilniaus hospiso reikšmė Lietuvos visuomenėje yra apčiuopiamas kiekvieno žmogaus gyvybės šventumo liudijimas, atsirandantis dėl krikščioniškosios žmogaus ir asmens sampratos. Neabejotinai Vilniaus hospisas yra ne tik hospiso idėjos įgyvendinimo pavyzdys, pasitarnaujantis kaip teisių, vertybių ir kultūros paribio tyrimas, bet, visų pirma, krikščioniškojo caritas išsipildymas šiuolaikiniame pasaulyje[71].
Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas taip pat yra tam tikra pedagogikos vieta, kurioje mokoma gerbti žmogaus gyvenimo šventumą, kiekvieno žmogaus orumą ir suprasti žmogaus teisės į gyvenimą esmę bet kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Galima laikyti, kad jo veikla yra pats tikriausias krikščioniškosios gyvenimo pedagogikos pavyzdys, tai yra praktinis filosofinių prielaidų ir įsitikinimų įgyvendinimas. Čia praktika užmezga dialogą su pasauliu, kultūra, filosofija ir teise, pasisakydama už absoliučią žmogaus gyvybės ir žmogaus orumo apsaugą. Vilniaus hospiso poveikis yra reikšmingas indėlis į gyvenimo kultūrą Lietuvoje ir kartu radikalus iššūkis tendencijoms, prieštaraujančioms krikščioniškajai gyvybės ir gyvenimo sampratai, jų šventumui ir būdingam bei neatimamam žmogaus orumui, kuris yra teisių šaltinis.
Tokiu būdu Vilniaus hospisas yra tiltas tarp vertybių, žmogaus teisių ir kultūros, įtikinantis žmones suprasti kiekvieno žmogaus orumą kaip natūralų, neatimamą ir esantį asmens teisių šaltiniu. Žmogaus teisė į gyvybę yra grindžiama vertybių, įstatyminių teisių ir plačiai suprantamos gyvybės kultūros, įskaitant jos pedagogiką, pamatais, kurių kiekvienas yra būtina, bet nepakankama sąlyga gyvybės apsaugai užtikrinti. Būtent todėl kuriant nusistovėjusias žmogaus teisių apsaugos sistemas, taip svarbu nepamiršti apie jų aksiologinę kilmę ir esmę bei jų savanoriško, autentiško priėmimo ir pripažinimo šiuolaikinėje kultūroje svarbą.
Bibliografija
Naudota dalyko literatūra
Andrzejczuk, R., 2007: Prawa człowieka w świetle koncepcji praw podmiotowych, „Roczniki Nauk Prawnych”, nr. 1.
Bartnik, C. S., 2008: Personalizm, Lublin.
Bieńkowska, D., Kozłowski, R., 2018: Prawa człowieka. Uniwersalizm a partykularyzm godności, Poznań.
Chauvain, T., 2019/2020: Godność Człowieka jako źródło podmiotowości prawnej i granica władzy, „Edukacja Prawnicza”, nr. 1.
Chrząstkowska, M., 2005: Powołanie i zaangażowanie. Prawa człowieka – feminizm – chrześcijaństwo, Poznań.
Cieślewicz, N., Nawrot, O., 2008: Milczenie Terri, [in:] Zajadło, J. (ed.), Fascynujące ścieżki filozofii prawa, Warszawa.
De Walden-Gałuszko, K., 1997: Historia idei hospicjum i opieki – opieka psychopaliatywna, [in:] Śpiewakowska, D., Szpakowaski, R. (ed.), Przed przejściem, Warszawa.
Dziemidok, B., 2013: Teoretyczne i praktyczne kłopoty z wartościami i wartościowaniem, Gdańsk.
Dziuba, A. F., 2014: Kultura życia wobec kultury śmierci, „Collectanea Theologica”, t. 84, Nr. 2.
Fuller, L. L., 1978: Moralność prawa, Warszawa; vertė S. Amsterdamski, pratarmę parengė A. Łopatka, įvadinį žodį – A. Podgórecki, mokslinė redakcija – J. Kurczewski.
Hołda, J., Hołda, Z., Ostrowska, D., Rybczyńska, J. A., 2011: Prawa człowieka. Zarys wykładu, Warszawa.
Jabłońska, K., Kaczkowski, J., 2013: Szału nie ma, jest rak. Z ks. Janem Kaczkowskim rozmawia Katarzyna Jabłońska, Warszawa.
Jan Paweł II, 1984: List apostolski Salvifici Doloris, rzym.
Jan Paweł II, 1991: Pierwszym prawem człowieka jest prawo do życia. Do parlamentarzystów w Warszawie, „L’Osservatore Romano”, Nr. 6, leidimas lenkų k.
Jan Paweł II, 1995: Encyklika Evangelium Vitae, Rzym.
Jasionek, S., 2004: Prawa człowieka, Kraków.
Jedlecka, W., 2013: Argumentacja oparta na zasadzie autonomii i godności człowieka w sporze o legalizację eutanazji, „Wrocławskie Studia Erazmiańskie. Prawo życia i śmierci, VII sąs.
Kielanowski, T., 1978: Prawo człowieka do stanowienia o sobie, [in:] Kucab, B. (ed.), Człowiek w obliczu śmierci, z uwzględnieniem etyki marksistowskiej, granic i praw reanimacji. Krajowa konferencja lekarzy i humanistów. Gdańska, 10–11 maja 1976, Gdańsk.
Kiereś, H., 2006: Człowiek i sztuka. Antropologiczne wątki problemu sztuki, Lublin.
Koronkiewicz, A., 2008: Kultura prawna katolicyzmu jako kultura życia – Kościół katolicki a prawo karne. Wybrane zagadnienia, „Acta Universitatis Wratislaviensis. Przegląd Prawa i Administracji”, Nr. 3052.
Krajewski, K., 2018: Personalizm etyczny, „Filofozuj! Magazyn popularyzujący filozofię”, Nr. 4.
Krause, C., Scheinin, M. (ed.), 2009: International protection of human rights, a Textbook, Turku.
Krąpiec, M. A., Kultura, [in:] Powszechna Encyklopedia Filozofii. Wersja internetowa, prieiga internete: http://www.ptta.pl/pef/pdf/k/kultura.pdg, [žiūrėta 2020-05-01].
Kruszewska, B., 2010: Wpływ kultury na aksjologię porządku polityczno-prawnego, Olsztyn.
Kucab, T., 1978: Prawo człowieka do stanowienia o sobie, [in:] Kucab, B. (ed.), Człowiek w obliczu śmierci, z uwzględnieniem etyki marksistowskiej, granic i praw reanimacji. Krajowa konferencja lekarzy i humanistów. Gdańska, 10–11 maja 1976, Gdańsk.
Leibniz, W. G., 2001: O dobroci Boga, wolności człowieka i pochodzeniu zła, vert. M. Frankiewicz, J. Kopania, Warszawa.
Łuczak, J., Kotlińska-Lemieszek A., 2011: Opieka paliatywna / hospicyjna / medycyna paliatywna, „Nowiny Lekarskie”, t. 80, Nr. 1.
Mascall, E. L., 1962: Chrześcijańska koncepcja człowieka, vert. H. Bednarek, Warszawa.
Mendel, M., 2006: Pedagogika miejsca i animacja na miejsce wrażliwa, [in:] Mendel, M. (ed.), Pedagogika miejsca, Wrocław.
Mieczkowski, R., 2019: Wokół co najmniej trzech dat naraz, „Znad Wilii”, Nr. 2.
Nawrot, O., 2011: Ludzka biogeneza w standardach bioetycznych Rady Europy, Warszawa.
Nawrot, O., 2013: W obronie godności embrionu – o podstawowej zasadzie Europejskiej Konwencji Bioetycznej, „Prawo i Więź. Kwartalnik Naukowy”, Nr. 1.
Nawrot, O., 2017: Personalizm, [in:] Zajadło, J. (ed.), Leksykon współczesnej teorii i filozofii prawa. 100 podstawowych pojęć, Warszawa.
Osiatyński, W., 2011: Prawa człowieka i ich granice, tłum. S. Kowalski, Kraków.
Pietrzykowski, T., 2010: Wyzwanie moralne. Etyczne problemy prawa, Katowice.
Redelbach, A., Wronkowska, Z., Ziembiński, Z., 1992: Zarys teorii państwa i prawa, Warszawa.
Seredyńska, A., 2017: „Nikt nie jest tak słaby, żeby nie mógł służyć innym”. Słabość i choroba jako motywacja do wolontariatu hospicyjnego, „Nauczyciel i Szkoła”, t. 4, Nr. 64.
Sienkiewicz, J. W., 2020: Domy nadziei i miłosierdzia. Spotkania w hospicjum Dame Cicely Saunders i siostry Michaeli Rak: Londyn i Wilno, Warszawa–Toruń–Wilno.
Skorowski, H., 2005: Problematyka praw człowieka, Warszawa.
Snarski, T., 2009: Refleksje nad podstawami normatywnymi prawa do życia, „Studenckie Zeszyty Naukowe. Studenckie Koło Naukowe Prawników UMCS”, 19 sąs.
Snarski, T., 2016: Jeden z nas, [in:] Werblista, Wilno.
Snarski, T., 2017: Wileńskie hospicjum – inicjatywa, która łączy, z Tomaszem Snarskim rozmawia Dariusz Sztrerer, „Dziennik Bałtycki”, 2017.08.21.
Snarski, T., 2017: Wilno, które pokochałeś, „Znad Wilii”, nr. 1.
Stefanowicz, M., 2017: „Pan Jezus był Polakiem, a Matka Boska Litwinką” – implikacje konfliktu polsko-litewskiego i uwarunkowań politycznych na rozwój kultu Bożego Miłosierdzia w Wilnie, „Turystyka Kulturowa”, Nr. 3.
Ślipko, T., 1994: Granice życia. Dylematy współczesnej bioetyki, Kraków.
Tokarczyk, R., 2012: Prawa narodzin, życia i śmierci, Warszawa.
Tondys, E., 2017: Habit zamiast szminki, czyli zakonnice zabierają głos, Wrocław.
Waśkiewicz, H., 1978: Prawa człowieka. Pojęcie, historia, „Chrześcijanin w świecie”, Nr. 63–64.
Wiśniewski, A., 2007: Filozofia i teoria praw człowieka – wybrane zagadnienia, [in:] Zajadło, J. (ed.) „Gdańskie Studia Prawnicze. Filozofia dogmatyk prawniczych, t. XVIII.
Wiśniewski, A., 2007: Prawa człowieka, [in:] Zajadło, J. (ed.) Leksykon współczesnej teorii i filozofii prawa. 100 podstawowych pojęć, Warszawa.
Wnukiewicz-Kozłowska, A., 2016: Prawo do godnej śmierci (wspomagane samobójstwo, eutanazja, zaprzestanie uporczywej terapii) w interpretacji Europejskiego Trybunału Praw Człowieka, „Prawo i Medycyna”, Nr. 3.
Wojtyła, K., 1994: Osoba i czyn oraz inne studia antropologiczne, Lublin.
Wróblewski, J., 1983: Język i kultura – zagadnienia teoretycznoprawne w pracach Bronisława Wróblewskiego, „Studia Prawnicze”, 3 sąs.
Zoll, A., 2001: Posłanie Andrzeja Zolla, [in:] Bock, W., Niedałtowski, K., Śpiewak, A., Żelazek, K. (ed.), Powinności Człowieka. Kronika Międzynarodowego Forum Jubileuszowego Prawa i Powinności Człowieka. Święto Człowieka, 1–3 września 2000 Gdańsk, Gdańsk.
Internetiniai šaltiniai
Akińczo, A., W Wilnie otwarto pierwsze hospicjum dziecięce, https://www.pap.pl/aktualnosci/news%2C588520%2Cw-wilnie-otwarto-pierwsze-hospicjum-dzieciece.html,
Górny, G., Presja ma sens! Władze Litwy zrezygnowały z planów zalegalizowania eutanazji, prieiga internete: https://wpolityce.pl/swiat/229259-presja-ma-sens-wladze-litwy-zrezygnowaly-z-planow-zalegalizowania-eutanazji
Cicely Saunders biografija: https://cicelysaundersinternational.org/dame-cicely-saunders/beginnings
Apie hospiso veiklą, misiją, taisykles žr. įstaigos internetiniame puslapyje: https://www.hospisas.lt/hospicjum/?lang=pl
Jonas Paulius II, 1995: Enciklika Evangelium Vitae, prieiga internete: Enciklika EVANGELIUM VITAE apie žmogaus gyvybės vertę bei neliečiamumą. Popiežius JONAS PAULIUS II | EIS.katalikai.lt
Jonas Paulius II, 1994: Apaštališkasis laiškas Salvifici Doloris, prieiga internete: Apaštališkasis laiškas SALVIFICI DOLORIS apie krikščioniškąją žmogiškosios kančios prasmę . Popiežius JONAS PAULIUS II | EIS.katalikai.lt.
Krąpiec, M. A.: Kultura, [in:] Powszechna Encyklopedia Filozofii. Wersja internetowa, prieiga internete: http://www.ptta.pl/pef/pdf/k/kultura.pdf
Prezidentė lankėsi Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/156728/prezidente-lankesi-vilniaus-pal-kun-mykolo-sopockos-hospise
Projekt legalizacji eutanazji nie trafo pod obrady sejmu (na podstawie lzinios.lt oraz inf. własne wilnoteka.lt), prieiga internete: http://wilnoteka.lt/artykul/projekt-legalizacji-eutanazji-nie-trafi-pod-obrady-sejmu
Ses. Michaela Rak, Apel do decydujących o nas…, prieiga internete: https://www.hospisas.lt/apel-do-decydujcych-o-nas/?lang=pl
Snarski, T., 2018: Pielgrzymka obecności i znaków, http://wiez.com.pl/2018/09/28/pielgrzyma-obecnosci-i-znakow.
Tak się zaczęło, prieiga internete: https://www.hospisas.lt/tak-si-zaczo?lang=pl
„Tu się żyje“, Kingos Dębskos sukurtas dokumentinis filmas, https://vod.tvp.pl/video/tu-sie-zyje,tu-sie-zyje,39587832.
[1] Gdansko universiteto Teisės ir administravimo katedra.
[2] Snarski, T., 2016: „Jeden z nas“, [in:] Werblista, Wilno, 37 p. Išversta šio straipsnio tikslais.
[3] Šiam mąstymo kryptingumui būdinga teodicėjos problema, apie kurią daugiau žr. Leibniz, W. G., 2001: O dobroci Boga, wolności człowieka i pochodzeniu zła, vert. Frankiewicz M., Kopania J., Warszawa.
[4] Jonas Paulius II, 1995: Enciklika Evangelium Vitae, prieiga internete: Enciklika EVANGELIUM VITAE apie žmogaus gyvybės vertę bei neliečiamumą. Popiežius JONAS PAULIUS II | EIS.katalikai.lt
[5] Apie absoliutistinius ir reliatyvistinius gyvybės apsaugos pagrindimus žr. Tokarczyk, R., 2012: Prawa narodzin, życia i śmierci, Warszawa, 90–92 p.
[6] Jonas Paulius II, 1994: Apaštališkasis laiškas Salvifici Doloris, prieiga internete: Apaštališkasis laiškas SALVIFICI DOLORIS apie krikščioniškąją žmogiškosios kančios prasmę . Popiežius JONAS PAULIUS II | EIS.katalikai.lt.
[7] Žr. Krąpiec, M. A.: Kultura, [in:] Powszechna Encyklopedia Filozofii. Wersja internetowa, prieiga internete: http://www.ptta.pl/pef/pdf/k/kultura.pdf
[8] Kiereś, H., 2006: Człowiek i sztuka. Antropologiczna wątki problemu sztuki, Lublin, 18 ir 21 p.
[9] Šiame straipsnyje, sekdamas Gustavo Radbrucho pėdomis, teisę suprantu kaip kultūros reiškinį, kylantį tarpusavyje konkuruojančių vertybių dirvoje; daugiau žr. Wróblewski, J., 1983: Język i kultura – zagadnienia teoretycznoprawne w pracach Bronisława Wróblewskiego, „Studia Prawnice”, 23–26 p.
[10] Daugiau apie „žmogaus teisių“ sąvoką ir žmogaus teisių filosofiją žr. Wiśniewski, A., 2007: Filozofia i teoria praw człowieka – wybrane zagadnienia, „Gdańskie Studia Prawnicze. Filozofia dogmatyk prawniczych”, XVIII t., 341–377 p.
[11] Būtent tą dieną oficialiai paskelbta apie įstaigos atidarymą, žr. Tak się zaczęło, prieiga internete: https://www.hospisas.lt/tak-si-zaczo?lang=pl
[12] Daugiau apie Viliaus hospiso įsteigimo aplinkybes ir veiklos aspektus žr. Tondys, E., 2017: Adagio – powoli – s. Michaela Rak, [in:] Tondys, E. (ed.), Habit zamiast szminki, czyli zakonnice zabierają głos, Wrocław, 305–333 p.
[13] Apie hospiso veiklą, misiją, taisykles žr. įstaigos internetiniame puslapyje: https://www.hospisas.lt/hospicjum/?lang=pl
[14] Daugiau apie Cicely Saunders biografiją žr. https://cicelysaundersinternational.org/dame-cicely-saunders/beginnings
[15] Apie hospiso veiklą, misiją, taisykles žr. įstaigos internetiniame puslapyje: https://www.hospisas.lt/hospicjum/?lang=pl
[16] Vilniaus hospiso rangą liudija ir faktas, kad šią įstaigą nuolat aplanko iškilios šalies politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo asmenybės. 2016 m. hospise lankėsi anuometinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, žr. Prezidentė lankėsi Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/156728/prezidente-lankesi-vilniaus-pal-kun-mykolo-sopockos-hospise. 2018 m. piligriminės kelionės į Lietuvą metų hospisą aplankė ir Popiežius Pranciškus, žr. Snarski, T., 2018: Pielgrzymka obecności i znaków, http://wiez.com.pl/2018/09/28/pielgrzyma-obecnosci-i-znakow.
[17] Stefanowicz, M., 2017: „Pan Jezus był Polakiem, a Matka Boska Litwinką“ – implikacje konfliktu polsko-litewskiego i uwarunkowań politycznych na rozwój kultu Bożego Miłosierdzia w Wilnie, [in:] „Turystyka Kulturowa, Nr. 3, 138 p.
[18] Snarski, T., 2017: Wileńskie hospicjum – inicjatywa, która łączy, z Tomaszem Snarskim rozmawia Dariusz Szreter, [in:] „Przegląd Bałtycki“, 2 p.
[19] Akińczo, A., W Wilnie otwarto pierwsze hospicjum dziecięce, https://www.pap.pl/aktualnosci/news%2C588520%2Cw-wilnie-otwarto-pierwsze-hospicjum-dzieciece.html.
[20] Koronkiewicz, A., 2008: Kultura prawna katolicyzmu jako kultura życia – Kościół katolicki a prawo karne. Wybrane zagadnienia, „Acta Universitatis Wratislaviensis. Przegląd Prawa i Administracji“, Nr. 3052, 197 p.
[21] Su minėtais reiškiniais susiję klausimai laikomi vienais svarbiausių šių dienų teisės etikos moralinių iššūkių; daugiau žr. Pietrzykowski, T., 2010: Wyzwania moralne. Etyczne problemy prawa, Katowice.
[22] Mendel, M., 2006: Pedagogika miejsca i animacja wrażliwa, [in:] Pedagogika miejsca, Wrocław, 22 p.
[23] Chauvain, T., 2019/2020: Godność człowieka jako źródło podmiotowości prawnej i granica władzy, „Edukacja Prawnicza“, Nr. 1, 5 p.
[24] Ten pat, 6 p. Daugiau apie žmogaus teisių ir orumo sąsajas žr. Bieńkowska, D., Kozłowski, R., 2018: Prawa człowieka. Uniwersalizm a partykularyzm godności, Poznań.
[25] Nawrot, O., 2013: W obronie godności embrionu – o podstawowej zasadzie Europejskiej Konwencji Bioetycznej, „Prawo i Więź. Kwartalnik Naukowy“, Nr. 1, 28 p.
[26] Jan Paweł II, 1991: Pierwszym prawem człowieka jest prawo do życia. Do parlamentarzystów w Warszawie, „L’Osservatore Romano”, Nr. 6, 22 p.
[27] Žr. Redelbach, A., 2001: Natura praw człowieka. Strasburskie standardy ich ochrony, Toruń, 164 p.
[28] Žr. Skorowski, H., 2005: Problematyka praw człowieka, Warszawa, 17–22 p.; Andrzejczuk, R., 2007: Prawa człowieka w świetle koncepcji praw podmiotowych, „Rocznik Nauk Prawnych”, Nr. 1, 25–33 p.
[29] Chrząstowska, M., 2005: Powołanie i zaangażowanie. Prawa człowieka – feminizm – chrześcijaństwo, Poznań, 12 p.
[30] Redelbach, A., Wronkowska, S., Ziembiński, Z., 1992: Zarys teorii państwa i prawa, Warszawa, 153 p.
[31] Ten pat, 12 p.
[32] Vienas įdomesnių vadovėlių universalių ir regioninių žmogaus teisių apsaugos sistemų tema žr. Krause, C., Scheinin, M., 2009: International protection of human Rights. A Textbook, Turku.
[33] Daugiau apie teisės į gyvybę ir paciento orumo ir autonomijos sąsajas Europos žmogaus teisių teismo praktikoje žr. Wnukiewicz-Kozłowska, A., 2016: Prawo do godnej śmierci (wspomagane samobójstwo, eutanazja, zaprzestanie uporczywej terapii) w interpretacji Europejskiego Trybunału Praw Człowieka, „Prawo i Medycyna”, Nr. 3, 46–70 p.
[34] Žr. Skorowski, H., Problematyka, 22–27 p.
[35] Waśkiewicz, H., 1978: Prawa człowieka. Pojęcie, historia, „Chrześcijanin w świecie”, Nr. 63–63, 25 p.
[36] Žr. Jasionek, S., 2004: Prawa człowieka, Kraków, 13–16 p.
[37] Wiśniewski, A., 2007: Prawa człowieka, [in:] Zajadło, J. (ed.), Leksykon współczesnej teorii i filozofii prawa. 100 podstawowych pojęć, Warszawa, 257 p.
[38] Zoll, A., 2001: Posłanie Andrzeja Zolla, [in:] Bock, E., Niedałtowski, K., Śpiewak, A., Żelazek, K. (ed.), Powinności Człowieka. Kronika Międzynarodowego Forum Jubileuszowego Prawa i Powinności Człowieka. Święto Człowieka. 1–3 września 2000 Gdańsk, Gdańsk, 34 p.
[39] Daugiau apie teisės į gyvybę norminį pagrįstumą žr. Snarski, T., 2009: Refleksje nad postawami normatywnymi obowiązywania prawa do życia, „Studenckie Zeszyty Naukowe. Studenckie Koło Naukowe Prawników UMCS, 19 sąs., 43–53 p.
[40] Pagrindinę paskaitą apie žmogaus teisę žr. Hołda, J., Hołda, Z., Ostrowska, D., Rybczyńska, J. A., 2011: Prawa człowieka, Zarys wykładu, Warszawa.
[41] Daugiau apie šią dilemą žr. Cieslewicz, N., Nawrot, O., 2008: Milczenie Terri, [in:] Zajadło, J., Fascynujące ścieżki filozofii prawa, Warszawa, 56–67 p.
[42] Mascall, E. L., 1962: Chrześcijańska koncepcja człowieka, vert. Bendarek, H., Zalewski, S., Warszawa.
[43] Ten pat, 11–30 p.
[44] Ten pat, 25 p.
[45] Ten pat, 38 p.
[46] Ten pat, 52–53 p.
[47] Daugiau apie Boethijaus pasiūlytą asmens apibrėžimą žr. Bartnik, C. S., 2008: Personalizm, Lublin, 156–161 p.
[48] Wojtyła, K., 1994: Osoba i czyn oraz inne studia antropologiczne, Lublin, 123 p.
[49] Nawrot, O., 2011: Ludzka biogeneza w standardach bioetycznych Rady Europy, Warszawa, 123 p.
[50] Cit.: Osiatyński, W., 2011: Prawa człowieka i ich granice, vert. Kowalski, S., Kraków, 294–295 p.
[51] Nawrot, O., 2017: Personalizm, [in:] Zajadło, J., Leksykon współczesnej teorii i filozofii prawa. 100 podstawowych pojęć, Warszawa, 219 p.
[52] Krajewski, K., 2018: Personalizm etyczny, „Filozofuj! Magazyn popularyzujący filozofię”, Nr. 4, 18 p.
[53] Plačiau apie argumento dėl prigimtinio ir neatimamo asmens orumo svarbą diskusijose apie eutanazijos priimtinumą žr. Jedlecka, W., 2013: Argumentacja oparta na zasadzie autonomii i godności człowieka w sporze o legalizację eutanazji, „Wrocławskie Studia Erazmiańskie. Prawo życia i śmierci”, VII sąs., 35–55 p.
[54] De Walden-Gałuszko, K., 1997: Historia idei hospicjum i opieki – opieka psychopaliatywna, [in:] Śpiewakowska, D., Szpakowski, R. (ed.), Przed przejściem, Warszawa, 61 p.
[55] Plačiau apie hospisinės ir paliatyviosios slaugos standartus žr. Łuczak, J., Kotlińska-Lemieszek, A., 2011: Opieka paliatywna/hospicjum/medycyna paliatywna, „Nowiny Lekarskie”, 80 t., 3–15 p.
[56] Plačiau apie eutanazijos įvertinimą kovos su kančia ribų atžvilgiu, skirtingus požiūrius į eutanaziją, įskaitant moralinį eutanazijos įvertinimą iš krikščioniškosios etikos perspektyvos, žr. Ślipko, T., 1994: Granice życia. Dylematy współczesnej bioetyki, Kraków, 231–251 p.
[57] Ten pat, 257 p.
[58] Taip pat žr. nepaprastai įdomų Vilniaus hospiso fenomeno, atsižvelgiant į hospiso judėjimo idėją bei religijos ir Kultūros dialogą, tyrimą su Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įvadiniu žodžiu, skirtu Vilniaus hospiso svarbai: Sienkiewicz, J. W., 2020: Domy nadziei i miłosierdzia. Spotkania w hospicjach Dame Cicely Saunders i siostry Michaeli Rak: Londyn i Wilno, Warszawa–Toruń–Wilno.
[59] Vienas ryškiausių meninių iniciatyvų pavyzdžių yra Kingos Dębskos sukurtas dokumentinis filmas „Tu się żyje“ („Čia gyvenama“), pasakojantis apie Vilniaus hospiso istoriją, rodantis iš arti jo veiklą ir hospiso pacientų kasdienį gyvenimą. Filmas prieinamas internete: https://vod.tvp.pl/video/tu-sie-zyje,tu-sie-zyje,39587832.
[60] Žr. Mieczkowski, R., 2019: Wokół co najmniej trzech dat naraz, „Znad Wilii”, Nr. 2, 46–47 p.
[61] Daugiau žr. Seredyńska, A., 2017: „Nikt nie jest tak słaby, żeby nie mógł służyć innym”. Słabość i choroba jako motywacja do wolontariatu hospicyjnego, „Nauczyciel i Szkoła”, 4 t., Nr. 64, 85–104 p.
[62] Ses. Michaela Rak, Apel do decydujących o nas…, prieiga internete: https://www.hospisas.lt/apel-do-decydujcych-o-nas/?lang=pl
[63] Górny, G., Presja ma sens! Władze Litwy zrezygnowały z planów zalegalizowania eutanazji, prieiga internete: https://wpolityce.pl/swiat/229259-presja-ma-sens-wladze-litwy-zrezygnowaly-z-planow-zalegalizowania-eutanazji; Projekt legalizacji eutanazji nie trafo pod obrady sejmu (na podstawie lzinios.lt oraz inf. własne wilnoteka.lt), prieiga internete: http://wilnoteka.lt/artykul/projekt-legalizacji-eutanazji-nie-trafi-pod-obrady-sejmu.
[64] Dziemidok, B., 2013: Teoretyczne i praktyczne kłopoty z wartościami i wartościowaniem, Gdańsk, 9 p.
[65] Kielanowski, T., 1978: Prawo człowieka do stanowienia o sobie, [in:] Kucab, B. (ed.), Człowiek w obliczu śmierci, z uwzględnieniem etyki marksistowskiej, granic i praw reanimacji. Krajowa konferencja lekarzy i humanistów. Gdańsk, 10–11 maja 1976, Gdańsk, 20–21 p.
[66] Osiatyński, W., Prawa człowieka, 314 p.
[67] Kaczkowski, J., Jabłońska, K., 2013: Szału nie ma, jest rak. Z ks. Janem Kaczkowskim rozmawia Katarzyna Jabłońska, Warszawa, 23 p.
[68] Daugiau šia tema žr. Dziuba, A. F., 2014: Kultura życia wobec kultury śmierci, „Collectanea Theologica”, t. 84, Nr. 2, 93–105 p.
[69] Plačiau apie kultūros reikšmę politinės ir teisinės tvarkos aksiologijai žr. Kruszewska, B., 2010: Wpływ kultury na aksjologię porządku polityczno-prawnego, Olsztyn.
[70] Daugiau apie tobulumo siekių moralę žr. Fuller, L. L., 1978: Moralność prawa, vert. Amsterdamski, S., kurio pratarmę parengė Łopatka A., o įvadinį žodį Kurczewski J., Warszawa, 35–67.
[71] Daugiau šia tema žr. Snarski, T., 2017: Wilno, które pokochałeś, „Znad Wilii”, Nr. 1, 77–80 p.