„Labai stengiuosi, kad tie ypač sunkiai sergantys vaikučiai būtų laimingi…”, – slaugytoja Aida Česniūkienė apie ypatingas savo gyvenimo patirtis
„Daug metų dirbau Vilniaus miesto klinikinės ligoninės priėmimo skyriuje – pasakoja Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos vaikų hospiso slaugytoja Aida Česniūkienė . – Ten kasdien tekdavo matyti žmonių tragedijas – sunkiai sergančius, sužalotus, apdegusius, galūnes nušalusius žmones…”
Atrodo, per 30 metų darbo medicinoje moteris turėjo prie to priprasti.
Tačiau Aidai to padaryti taip ir nepavyko.
„Iki šiol jaudinuosi ir išgyvenu dėl kiekvieno savo paciento, – pasakoja Aida. – Jaučiu jų skausmą, kančias, matau nuo sunkių traumų ar ligų subyrėjusius jų likimus…”
Tik pradėjus dirbti ligoninės priėmimo skyriuje, Aidai ypač baisu būdavo matyti galūnes nušalusius benamius.
„Jų kojos ir rankos būdavo kaip medinės – stukseni, nežinai net kaip kraują paimti…,” – prisimena moteris.
Nemažiau Aidą sukrėsdavo ir nukentėjusieji nuo gaisro, panašūs į didelius nuodėgulius.
Kartą po didelio gaisro į ligoninės priėmimo skyrių atvežė net šešis tokius nudegėlius.
Pasak Aidos, jai teko išgirsti ir nemažai sukrečiančių pacientų gyvenimo istorijų.
Ypač skaudžios būdavo benamių istorijos.
„Atsimenu, man reikėjo vieno benamio sutikimo kažkokiai medicininei procedūrai atlikti, – pasakoja Aida. – Tai įprastas reikalavimas, nieko ypatingo. Tačiau pasirašyti po sutikimu jis nei už ką nesutiko…”
„Vieną kartą jau taip pasirašiau, – atsakė jis. – Pasekmės buvo baisios – praradau butą, dabar gyvenu gatvėje…“
Tokių istorijų Aidai teko išgirsti ne vieną.
Tačiau būtent norėdama padėti kenčiantiems ir vargstantiems žmonėms, moteris ir pasirinko medikės specialybę.
Kelias į mediciną
„Mano abu tėveliai yra kurtieji, – pasakoja Aida. – Todėl apie neįgalumą žinau nuo mažens…“
Pasak Aidos, anksčiau visuomenėje neįgaliesiems buvo daug mažiau tolerancijos, jie neretai buvo netgi pašiepiami.
Aidą ir jos mylimus tėvus tai labai skaudino.
„Atsimenu, kartą mama man pasakė: „Jeigu nori įsivaizduoti kaip aš jaučiuosi – užsikimšk ausis ir suprasi…“ – prisimena Aida.
Tie mamos žodžiai Aidai labai įstrigo.
Mergaitė nuo pat vaikystės pradėjo svajoti būti medike. Ypač ji norėjo gydyti vaikus.
„Medicinos mokyklą baigiau Vilniuje,“ – pasakoja Aida. – Paskyrimą gavau į dabartinę Vilniaus Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę, vėliau daug metų dirbau Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje Antakalnyje.“
Kovidinis skyrius
Paskutiniuoju metu Aidai teko dirbti ligoninės Covid – 19 ligonių skyriuje.
„Tai buvo sunkus metas dėl daugelio priežasčių, – pasakoja moteris. – Visų pirma, man darbe buvo tiesiog sunku fiziškai…“
Pasak Aidos, visi dirbantieji ligoninės kovido skyriuje turėjo nešioti specialius apsauginius kombinezonus, kuriuos ji praminė „pokemono drabužiais“.
„Vaikščiojau su tais specialiais kombinezonais kaip kosmonautas, – pasakoja moteris. – Paeiti sunku, oro trūksta, dūstu… Tačiau niekur nesidėsi, privalai juos nešioti, kad pati neapsikrėstum ir kitų neapkrėstum…“
Darbo kovidiniame skyriuje metu, Aidai labai įsiminė vienas įvykis naujametinę naktį.
„Prisimenu iš palatos išėjo vienas pacientas ir koridoriumi nuėjo į tualetą,“ – prisimena Aida.
Pasak moters, jis nebuvo iš tų labai sunkių, prijungtų prie deguonies aparatų ligonių, kurie negalėjo atsikelti iš lovos.
Po kiek laiko jis lėtai sugrįžo iš tualeto atgal ir kiek stabtelėjo prie medikų posto.
Moterį apėmė negera nuojauta, ji priėjo arčiau.
„Aš jums viskas gerai? – paklausė ji. – Ar galėsite nueiti iki palatos? Gal reikia padėti?
Vyras linktelėjo.
„Taip, nueisiu, – atsakė jis. – Viskas gerai…“
„Aš vis dėlto jus palydėsiu, – pasakė Aida. – Bus ramiau…“
Vyras linktelėjo, tačiau pradėjęs keletą žingsnių koridoriumi jis netikėtai susvyravo ir pradėjo griūti.
Aida vos spėjo jį pagauti, kad griūdamas jis nesitrenktų galva į grindų plyteles.
„Laikydama vyrą pradėjau šauktis pagalbos, – prisimena moteris. – Tačiau per apsauginę medicininę kaukę garsas blogai praeina…“
Esant tokiai situacijai, nebuvo galima gaišti nei minutės.
Netekusį sąmonės vyrą Aida paguldė ant grindų ir pradėjo jam daryti širdies masažą.
Netrukus atskubėjo ir kolegos.
„Visi kartu šiaip taip išgelbėjome tą vyrą nuo mirties naujametinę naktį, – pasakoja Aida. – Gerai, kad tuo metu buvau šalia jo, suspėjau jį sugriebti…“
Pasak moters, būtent todėl medicina jai ir patinka.
„Tokie lemtingi momentai žmogaus gyvenime nėra dažni, – kalba Aida. – Tačiau jie pasitaiko. Tada jo gyvybė pilnai priklausys nuo to, kas bus šalia ir kaip sugebės suteikti jam pagalbą.“
Negalvoti apie darbą negali netgi laisvalaikiu
„Žinau, kad yra medikų, kurie sako: „Aš išeinu, uždarau duris ir kas buvo darbe – tas tegu ten ir lieka… Po darbo turiu gyventi savo gyvenimą…“ – dalinasi mintimis moteris.
Pasak Aidos, nors ir stengiasi, tačiau ji taip negali.
Jai nesiseka negalvoti apie darbą net ir po darbo dienos.
Pasak Aidos, jai gaila savo šeimos narių, kuriems ji atneša savo darbe patirtas emocijas.
„Kai grįžtu namo, pirmas jų klausimas man yra: „Kaip praėjo budėjimas, kaip sekėsi?“
Jeigu atsakau, kad gerai – jie nusiramina, jeigu ne – visada mane išklauso, palaiko.
„Man po darbo dienos neretai sukyla nerimas, – prisipažįsta moteris. – Prisimenu dieną ligoninėje, galvoju apie pacientus, apie jų sveikatą. Jeigu kas nors buvo ne taip – norisi kažkam išsipasakoti, kad man palengvėtų… “
Aida džiaugiasi, kad jos šeimoje viskas yra gerai, nes kitu atveju ji perneštų savo asmenines problemas į darbą ir tai jau būtų blogai.
Moteris pasakoja, kad prisimena, kaip vienas gydytojas jiems sakė: „Visi mes ateiname į darbą su savo asmeninėmis problemomis ar sveikatos negaliomis – vienam gal kas nors nepasisekė, kitam – skauda galvą ar nugarą…“
Tačiau pacientai ir jų giminės paprastai to nelabai nori suprasti.
Jiems svarbu, kad gydytojas ar slaugytoja būtų maloni, šypsotųsi ir kuo greičiau suteiktų pagalbą, o savo asmenines problemas tegu sprendžia kur nors kitur.
Vaikų hospisas
Aidai pasiūlė įsidarbinti naujai įsteigtame Pal. Kun. Mykolo Sopočkos Vaikų hospiso skyriuje dar jai dirbant Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje.
„Mielai sutikau, nes labai myliu vaikus, – prisimena Aida. – Iš klinikinės ligoninės pilnai neišėjau, truputį dar dirbu ir ten…“
Pasak moters, vaikų hospiso mažieji pacientai jai yra labai mieli.
„Kai aš atėjau dirbti į vaikų hospisą, pirmoji mano pacientė buvo Gabija, – prisimena Aida. – Mažytė mergaitė nuostabiomis akimis…“
Po kiek laiko atvyko kitą keturių mėnesių pacientė Barbora.
„Ji buvo tokia mažytė, kad net baisu būdavo ją paimti, – prisimena Aida. – Skambindavau savo krikšto dukrai ir klausdavau kaip ją išmaudyti… Negaliu net patikėti, kad šiai pacientei jau daugiau kaip metukai…“
Aida pasakoja, kad dėl nepagydomų ligų abi mergaitės negali nei atsistoti, nei vaikščioti.
„Abi mergaitės yra pilnai priklausomos nuo jas slaugančių darbuotojų, – pasakoja Aida. – Jeigu jas pasodini į specialią kėdutę – jos sėdi, bet jeigu nesodini – jos gali tik gulėti savo lovytėse ir žiūrėti per jų groteles į tave klausiamai – paimsi jas ant rankų ar ne…?“
Pasak Aidos, nors mergaitės yra visai mažytės ir neįgalios, jos viską supranta.
„Jos jaučia, ar tau gera, ar bloga, ar tu liūdna, ar pavargusi, – pasakoja Aida. – Jeigu aš liūdna, tai ir jos liūdnesnės tampa… Tyliai guli tada ir žiūri į tave vilties pilnomis akimis… Laukia, kada tu prie jų prieisi…“
Pabrėžtina, kad mažiesiems pacientams taip pat teikiama daugiadisciplinė pagalba. Mergaitės ne tik guli savo lovytėse, bet ir mankštinasi.
„Pas mergaites ateina hospiso kineziterapeutė Lina, kuri su jomis sportuoja, – pasakoja Aida. – Ir tai duoda gražių rezultatų – mergaitės darosi stipresnės, jau tiesia nugarytes, viena mergaitė jau laiko galvą ir netgi bando pati atsistoti..“
Dainininkas Linas Adomaitis yra padovanojęs mūsų Barborai gimtadienio proga savo diską.
Taigi, Aida prieš miegą dainuoja jai jo dainą „Vandenynai“.
„Mano balsas ir klausa nėra puikūs, – šypsosi moteris. – Tačiau Barborytei aš mielai dainuoju. O Gabija tuo metu guli, žiūri į mane savo gražiomis akimis ir tarsi klausia: „O tu man irgi padainuosi…?“
Taigi, kai daina pasibaigia, Aida paguldo mergaitę, pasiima iš lovytės Gabiją ir nešiodama dainuoja jai dainą „Vandenynai“.
Hospiso vaikų šeimos
„Aš pati slaugiau savo mamą po insulto, – pasakoja Aida. – Todėl puikiai suprantu, kiek tam reikia jėgų ir kiek daug turi tam atiduoti savęs. Savo gyvenimo tu jau nebeturi, jį išbrauki. Gyveni tik savo ligonio slauga ir jo poreikiais. Ne visos šeimos taip gali, nes turi šeimoje daugiau vaikų…„
Tačiau nei vaikų, nei jų tėvelių gyvenimas negali sustoti dėl jų broliuko ar sesutės ligos.
Todėl šeimos prašo hospiso padėti jų sunkiai sergantiems vaikams jais tinkamai pasirūpinti.
„Žinoma, tėveliams palikti savo mylimą vaiką kitų priežiūrai yra labai sunku emociškai, – pasakoja Aida. – Mačiau, kaip tų vaikų tėveliai išeidami verkia, negali išsiskirti…Tačiau kad ir kaip jiems yra sunku, jie žino, kad mes jais tikrai tinkamai pasirūpinsime.“
Pal. kun. Mykolo Sopočkos Vaikų hospiso skyrius turi ir vadinamą „Atokvėpio“ paslaugą.
Ši paslauga leidžia tėvams savo sunkiai sergančius vaikus atvežti vaikų hospiso priežiūrai kelioms dienoms ar net ilgesniam laikui.
Tuo metu tėvai gali su kitais šeimos vaikais išvažiuoti vasaros atostogoms ar tiesiog keletą dienų ar savaičių pailsėti.
„Kiti šeimos vaikai neturi kentėti dėl savo sesutės ar broliuko ligos, dėl to neturėti atostogų, – dalinasi mintimis Aida. – Jie tikrai dėl to nekalti. O ir jų tėveliai žino, kad jų vaikas hospise bus tinkamai prižiūrėtas ir gaus visą reikalingą priežiūrą ir netgi specialų, tik jam pritaikytą maitinimą…“
Pasak Aidos, kiekvienam vaikučiui hospiso virtuvė verda skirtingą maistą.
„Vienai pacientei ruošiamas labai skystas maistas, kad praeitų jai į skrandį pro žarnelę, – pasakoja Aida. – Kita valgo pro burnytę… Reiškia, jai reikia tirštesnio maisto. Kiekvienas pacientas turi savo dietą ir pagal jo poreikius paruošiamas maistas…“
Kiekvienam vaikučiui maistas ruošiamas atskirai ir supilamas į atskirą indelį su jo vardu.
Pasak Aidos, vaikų hospiso darbuotojai labai stengiasi, kad jų priežiūrai palikti vaikučiai jaustųsi hospise kaip namuose.
„Visada švenčiame mūsų vaikučių gimtadienius, – pasakoja moteris. – Papuošiame salę, gražiai visus juos aprengiame, susodiname prie vieno stalo, pjaustome tortą… Tikrai labai norime, kad tie sunkiai sergantys vaikučiai savo gimtadienio dieną būtų laimingi… Niekas juk nežino, kiek likimas skyrė jiems laiko dar su mumis pabūti…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas