„Tai, kas atsitiko su mama vėliau, visai mūsų šeimai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus…“ – slaugytoja Renata apie neeilinius šeimos išgyvenimus
„Mama man buvo pats artimiausias žmogus, kurį nepaprastai mylėjau ir žavėjausi, – pasakoja vilnietė slaugytoja Renata. – „Mes šeimoje augome trys vaikai – aš ir jaunesni dvynukai – sesutė ir broliukas“. Norėdama geriau mumis pasirūpinti, mama išėjo iš darbo ir paaukojo keletą metų tik mums.“
Ta besąlygiška Renatos mamos Kristinos meilė vaikams, o vėliau ir anūkams, tiesiog pakerėjo visus, kas ją pažinojo. Žinoma, ypatingai ją mylėjo ir jos šeima.
„Mama ir tėtis nuo vaikystės įskiepijo mums, kad turime labai rūpintis vienas kitu, – prisimena Renata. – Jie mums visada sakydavo: „Jūs turite būti vienas už visus ir visi už vieną.“
Pasak Renatos, nors vėliau mama ir daug dirbo, ir rūpinosi šeima, ji visada atrodydavo puikiai – pasitempusi, elegantiška, su šukuosena, subtiliai pasidažiusi.
„Mūsų graži draugystė su mama tęsėsi ir mums užaugus ir sukūrus savo šeimas, – pasakoja Renata. – Mama visada skubėdavo mums į pagalbą, padėdavo auginti mūsų vaikučius, savo anūkėlius, labai mėgdavo su jais važiuoti į sodą.“
Netikėta liga
„Mama labai rūpinosi savo sveikata, visada profilaktiškai pasitikrindavo, nenumodavo ranka į kokius nors negalavimus arba simptomus, – prisimena Renata. – Todėl tai, kas atsitiko su ja vėliau – visai mūsų šeimai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.“
Vieną vasaros dieną Kristina ruošėsi su vyru ir dukterimi į teatrą, bet staiga mamą ištiko labai sunkus epilepsijos priepuolis. Ji buvo skubiai nuvežta į reanimaciją.
„Sunkūs, stiprūs, ilgi priepuoliai mamai kartojosi ir gydytojai atliko jai daugybę tyrimų“, – prisimena Renata.
Galiausiai šių priepuolių priežastis buvo surasta.
Tai buvo auglys galvoje, smegenyse, labai klastinga ir labai žiauri liga, kuri praktiškai nesuteikia jokios pasveikimo vilties.
„Po mėnesio mamai buvo atlikta labai sudėtinga operacija ir ji lyg ir pavyko, – prisimena Renata. – Tačiau po biopsijos ir genetinio tyrimo mes sužinojome apie tą baisią diagnozę. Gydytojai atvirai mums sakė, kad liga gali atsinaujinti ir viskas gali labai blogai baigtis pakankamai greitai.“
Kristinai buvo taikoma ir chemoterapija, ir radiologinė terapija, bet kovo pabaigoje ji vėl po priepuolių atsidūrė ligoninėje.
Pasirodo, kad auglys vėl „atsigavo“, ir buvo šiek tiek pasislinkęs į kitą vietą, bet užaugo iki pakankamai nemažo dydžio.
Vėl buvo atlikta eilinė operacija, kuri lyg ir pavyko. Kristina po operacijos atsigavo, netgi ruošėsi namo, bet trečią dieną po operacijos mamą ištiko sustingimas (stuporas).
Sustingimas (stuporas) yra būklė, kai asmuo yra sąmonės praradimo būsenoje, tačiau ne visiškai be sąmonės. Tai gali pasireikšti kaip reakcijos į aplinką sumažėjimas arba visiškas nesugebėjimas reaguoti. Stuporas gali būti laikinas arba ilgalaikis, priklausomai nuo priežasties ir gydymo.
„Mama praktiškai visą laiką miegojo, nereaguodavo arba labai retai kada sureaguodavo į mūsų klausimus, beveik nekalbėjo, – prisimena Renata. – Va taip va pusiau miegodama ir valgydavo – aišku, mes ją maitindavom…“
Renata yra labai dėkinga Santaros klinikų Neurochirurgijos skyriaus vedėjui Robertui Kvaščevičiui, kuris įdėjo nepaprastai daug pastangų, stengdamasis suprasti, kodėl Kristina neatgauna sąmonės ir kaip jai būtų galima padėti.
Kristinai beveik mėnesį išbuvus ligoninėje, pagaliau reikėjo iš jos išvykti ir spręsti, kur gydytis ar būti toliau.
„Kaip tik tuo metu Pal. kun, Mykolo Sopočkos hospise tiesiog stebuklingai atsirado viena vieta ir mama buvo perkelta ten, – prisimena Renata. – Visą laiką mes buvom su mama kartu, iš eilės, nuo pat pirmų dienų, nepalikdavom jos nei minutės vienos ir hospise.“
Renata yra be galo dėkinga už supratingumą hospiso darbuotojams, kad leido būti iki vėlyvo vakaro su mama, kai jie trise, trys vaikai, keisdavo vienas kitą, ir būdavo prie mamos.
„Mama buvo tikrai labai sunkios būklės, ji praktiškai visą laiką buvo be sąmonės, – prisimena Renata. – Ją reikėjo maitinti, vartyti, prižiūrėti.“
Nakčiai artimieji išeidavo ir iki kitos dienos ryto palikdavo mamą hospiso medikų ir slaugytojų priežiūrai, nes mama tuo metu buvo viena iš sunkiausių hospiso pacienčių.
Visi hospise (ir anksčiau Santarų klinikose) stebėdavosi, kad vaikai taip rūpinasi savo mama, tačiau Renatos šeima negalėjo elgtis kitaip – jie taip buvo išauklėti šeimoje.
„Man paskutinieji keletas metų buvo tikrai sunkūs, kupini išbandymų, – dalinasi mintimis Renata. – 2022 metais palaidojau per anksti iš šio pasaulio išėjusį savo vyrą, po to prasidėjo sunki mamos liga, trukusi apie metus laiko ir jos netekimas, sukėlęs mums visiems didžiulį skausmą.“
Renata ytapingai dėkinga Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso personalui.
„Hospiso darbuotojai dirba tokį darbą, kurio net įkainoti neįmanoma nei pinigais, nei kuo kitu, – dalinasi mintimis moteris. – Tikrai toli gražu ne kiekvienas galėtų dirbti tokį darbą.“
Hospisas netgi surado galimybę specialioje kėdėje su deguonies aparatu išvežti Kristiną į lauką.
„Mamos kraujyje tuo metu buvo deguonies trūkumas ir jai buvo sunku kvėpuoti, – prisimena Renata. – Todėl ji paskutines tris savaites beveik nuolat būdavo su deguonies kauke.“
Renatos šeima dėkinga Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso gydytojui Ignotui, kuris visada bendravo su jais ir nuodugniai atsakydavo į kiekvieną klausimą, atliko tyrimus, kai Kristinos būklė staiga pablogėjo.
Kristinai būnant Hospise, ten netgi buvo iškilmingai paminėtos jos vestuvių penkiasdešimtmetis.
„Specialiai ta proga hospiso koplyčioje buvo paaukotos Šv. Mišios ir pašventinti nauji žiedai, kuriuos tėtis buvo užsakęs anksčiau, dar nežinodamas, kad mama bus jau hospise, – susijaudinusi prisimena Renata. – Tačiau viskas puikiai pavyko ir tėtis uždėjo kunigo pašventintą žiedą mamai ant piršto, tuo patvirtindamas savo ilgametę meilę jai…“
Tačiau sunki liga vis plėtėsi po Kristinos kūną ir gydymas jau nepadėjo arba padėjo tik trumpam laikui.
Paskutinė mamos gyvenimo diena hospise Renatai ypač įsiminė.
„Paskutinį kartą mačiau mamą birželio 16-ają, – prisimena moteris. – Gan vėlai išėjau iš hospiso, ilgai negalėjau užmigti, nes pamačiusi ją tą dieną, supratau, kad ji yra labai sunkios būklės. Užmigau gana vėlai, tačiau apie ketvirtą valandą ryto pabudau, lyg mane kas būtų pažadinęs. Supratau, kad kažkas atsitiko… Ir iš tiesų, netrukus man paskambino iš hospiso, kad mama išėjo. Po to paaiškėjo, kad tą patį pajautė ir išgyveno tą pačią naktį tuo pačiu laiku ir mano brolis… Supratau, kad visą laiką iki to mama buvo kartu su mumis, o tą naktį ji su mumis taip atsisveikino.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
