Jau praėjo mėnuo nuo Popiežiaus Prančiškaus vizito Lietuvoje, bet jausmai vis dar gyvi. Dėkoju Dievui ir žmonėms, taip pat prof. dr. Boguslavui Gruževskiui.
ses. Michela Rak
Kunigas misionierius (verbistas) iš Argentinos, Kazimieras Dzimitrowicz (gimęs netoli Kalesninkų), kiekvieną kartą, kai atvyksta į Vilnių būtinai apsilanko Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospise, esančiame Rasų gatvėje ir aplanko seserį Michaelą Rak (hospiso direktorę). Taip buvo ir 2018 m. liepos viduryje. Kiekvienas, kuris turėjo galimybę aplankyti šį senojo Vilniaus kampelį, žino, kad jis neišeis iš jo be pavaišinimo šilta arbata, pyragu, o vasarą – lietuviškais šaltibarščiais. Šį kartą mes taip pat buvome pakviesti pietų pas seseris. Tą dieną buvo paskelbta preliminari Popiežiaus vizito Lietuvoje programa. Sesuo Michaela vieną pirmųjų sužinojo šią informaciją ir pristatė ją svečiams pietų metu. Po kurio laiko nušvitus vienai idėjai ji pasakė: „Jei Šventasis Tėvas bus taip arti hospiso, melsis Aušros Vartuose, tai mūsų pacientai taip pat gali jį pasveikinti“. Po kurio laiko ji pridūrė: „Kodėl tik mūsų hospiso pacientai, pakvieskime pacientus iš visų hospisų Lietuvoje, tegul kartu pasveikina Šventąjį Tėvą ir priims Jo palaiminimą“. Sesers idėja ir entuziazmas sukėlė susižavėjimą ir pagarbą, tačiau jo įgyvendinimas atrodė mažai tikėtinas ir neįmanomas. Popiežiaus vizitas jau turėjo konkretų planą. Programa buvo preliminari, tačiau šiame etape viskas buvo suplanuota minučių tikslumu ir jame nebuvo nei Vilniaus hospiso, nei sustojimo šioje miesto dalyje.
Grįždami namo, mes džiaugiamės, kad šiuo svarbiu Lietuvai ir visai šiai Europos daliai metu-minint 100-ąsias nepriklausomybės metines įvyks Popiežiaus vizitas. Popiežius dvi dienas viešės Lietuvoje, bet mes labiausiai žavėjomės Sesers Michaelos entuziazmu ir idėja – padaryti tai, kas atrodo neįmanoma ir ko net neįmanoma įsivaizduoti.
Iki rugpjūčio pabaigos, užsiėmęs savo reikalais, tik kartais girdėjau apie pasirengimą Šventojo Tėvo vizitui į Lietuvą ir visiškai pamiršau apie Sesers Michaelos idėją. Iki tos dienos kai būdamas Hospiso Šeimos nariu gavau žinutę su kvietimu rugsėjo 22 dieną kartu prie hospiso pasveikinti Popiežių Pranciškų. Iš karto nusprendėme kartu su šeima atvykti į hospisą ir kartu pasveikinti Pranciškų. Įsivaizduokite, kokia buvo mūsų nuostaba, kai ant kalno prie hospiso, kur turėjo pravažiuoti Popiežius, pamatėme tūkstantinę minią, susirinkusią aplink palapinę, kurioje buvo visi hospiso pacientai (14 asmenų) lovose ar vežimėliuose. Žavėjausi Kauno hospiso delegaciją, atvykusią į Vilnių, nors kitą dieną (sekmadienį) planavo dalyvauti Šv. Mišiose su Šventuoju Tėvu Kaune.
Likus dviems valandoms iki numatomo Popiežiaus pravažiavimo, viskas buvo kruopščiai surengta. Prie takelių ir kelio buvo pastatyti savanoriai, saugantys tvarką (kuriuo tapau ir aš), vyresnio amžiaus žmonėms buvo pastatyti suolai ir kėdės. Tinkamai buvo apsaugoti laiptai, kuriais Šventasis Tėvas galėtų patekti iki ligonių. Visus susirinkusius, laukiančius Popiežiaus Pranciškaus, aktyviai „šildė“ žodžiu ir malda lietuvių ir lenkų kalbomis – Aušra Taločkaitė ir Ana Adamovič. Buvome raginami kartoti ispanų, lenkų ir lietuvių kalbomis „Palaimink mus!“. Šis šūkis turėjo atkreipti, pravažiuojančio Popiežiaus, dėmesį.
Sesuo Michaela buvo prie palapinės su pacientais, nuolat kažką tobulino, vedė tėvus su mažais vaikais arčiau vietos, kurioje galėjo sustoti papamobile, koordinavo žmonių, atsakingų už tvarką veiksmus. Žmonių ant kalno ir abiejose kelio pusėse vis daugėjo, bet dar niekas nežinojo, ar Šventasis Tėvas sustos pie kalno, ir juo labiau ar norės pakilti senais, netaisytais laiptais iki jo laukiančių ligonių.
Tada mikrofoną paėmė Sebastianas Javorovski (iš Lomžos), 13-mečio Aleksandro tėvas – berniuko, kuris būdamas 9 metų turėjo kaulų vėžį (labai skausminga ir sunkia išgydoma vėžio forma), bet kai jis patikėjo savo ligą Jėzui, jis pasveiko ir dabar yra hospiso ambasadoriumi ir prie laiptų laukė Popiežiaus pasveikinimo. Sebastianas pabrėžė, kad jo sūnaus liga ir netgi jo stebuklingas išgijimas radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Jis paliko darbą didelėje korporacijoje, kad galėtų būti arčiau namų ir šeimos, norėdamas labiau padėti žmonėms ir tarnauti Dievui, bet tokiu mažu būdu atsidėkoti už jo sūnaus ir jo paties išgydymą. „Brangieji, – sakė jis – rūpinkitės savo artimaisiais kol jie yra su jumis,rūpinkitės savimi,o svarbiausia – paveskite savo skausmus ir vargus Jėzui Kristui. Mūsų šeima tai išgyveno ir buvome išgirsti, todėl šiandien mes esame su jumis, kad galėtume liudyti Dievo gailestingumą ir Jam padėkoti“. Kai jis baigė kalbėti nuo Aušros Vartų pradėjo važiuoti pirmieji automobiliai. Pirmiausiai važiavo žurnalistai, paskui limuzinai, tada policijos automobiliai ir papamobile atsirado už jų. „Važiuoja, važiuoja“ – aidėjo minioje iš abiejų gatvės pusių. Papamobilis judėjo gana lėtai, kad žmonės, kurie susirinko trasoje, galėtų jį pasveikinti.Ties kalnu kolona staigiai pasuko į kairę, todėl automobiliai turėjo dar labiau sulėtinti ir Popiežius tikrai pastebėjo neįprastą žmonių susibūrimą. Šventąjį Tėvą lydėjo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, kuris, aktyviai gestikuliuodamas kažką paaiškino Pranciškui ir rodė hospiso ir palapinėje esančiu ligonių kryptimi. Susirinkę žmonės karštai šaukė „Bendícenos! Bendícenos! Bendícenos!“, verčiant iš ispanų kalbos tai reiškia- „Palaimink mus!“. Kiti plojo rankomis ir mojavo vėliavėlėmis. Staiga papamobile sulėtino ir… sustojo. Specialiosios tarnybos ir Popiežiaus apsauga nedelsiant reagavo.Popiežius atėjo šaligatvio link ir lydimas Sesers Michaelos pakilo laiptais ligonių link. Jis priėjo prie kiekvieno, paspaudė ranką ir palaimino juos. Tada, lėtai spausdamas ištiestas rankas, laimino susirinkusius, lėtai pajudėjo automobilio link ir nuvažiavo toliau. „Gracias, Gracias, Gracias! Ačiū, Ačiū, Ačiū! Dziękujemy!“ – entuziastingai skandavo susirinkę kai Šventasis Tėvas pajudėjo ir po kurio laiko pasislėpė už Subačiaus gatvės posūkio. Diena buvo debesuota, bet tuo metu saulė išėjo iš už debesų ir maudė visus savo spinduliuose. Taip pat buvo ir žmonių širdžių šilumos spinduliai, kurie kartu išgyveno šią ypatingą Popiežiaus sutikimo akimirką – ne Romoje, ne Šv. Petro aikštėje, net ne Vilniaus katedros aikštėje, o čia ant kalno Senojo Vilniaus nuošalėje, už protokolo ribų…
Net ir dabar, kai po kelių dienų rašau šiuos žodžius, aš negaliu suvokti šio įvykio didingumo ir unikalumo. Aš lėtai pradedu suvokti, kad buvau stebuklo liudininku – stebuklo prie Neries, kai žodis tapo kūnu. Vieno asmens žodžiai tapo realybe, kurioje aktyviai dalyvavau. Jie tapo realybe ir netgi galima sakyti, kad kažkiek pakeitė istoriją (labai mažai), jeigu atsižvelgtume į Šventojo Tėvo asmens didingumą pasaulyje ir kokiu mažu objektu pagal šį mastelį yra Vilniaus hospisas. Šio įvykio, Popiežiaus vizito Vilniuje metu, ypatingumas dar labiau jautėsi kitą dieną kai mačiau kiek televizijos ir radijo stočių (taip pat už Lietuvos ribų) komentavo šį Šventojo Tėvo sustojimą prie hospiso ir išėjimą link jo laukiančių sunkiai sergančių asmenų.
Ir tą šeštadienio vakarą, kai po valandos grįžau į kalvą, apie Popiežiaus vizitą liudijo tik geltona ir aukso spalvomis papuošti pakėlės medžiai ir baltai-geltonos juostelės ant stulpų. Palapinės, kėdžių, suolų ir eismą ribojančių juostų nebuvo nei pėdsako. Visi iškilmių dalyviai buvo seserų pakviesti į hospisą. Čia, kieme, palapinėje buvo vaišinama arbata, sumuštiniais, sausainiais ir karštu plovu (Azijos patiekalas su mėsa ir ryžiais). Sesuo Michela ir kitos seseris atnešdavo padėklus su kibinais. Kai mes jau lipome į automobilį ir važiavome namo,pastebėjome, kad seserys lipo į autobusą ir keliavo į naktinį budėjimą Kaune ir Šv. Mišias su Popiežiumi.
Artėjo sutema, virš Vilniaus senamiesčio sužibo Vivulskio Trys Kryžiai ir niekada neužgrobta viršutinė Gedimino pilis. Hospise užgeso šviesos. Aš nežinau, ar Jums skaitant šiuos žodžius visi ligoniai, kuriuos palaimino Šventasis Tėvas yra su mumis. Nežinau, kaip jie išgyveno susitikimą su Popiežiumi, bet žinau, kad jeigu tokių susitikimų bus daugiau, pasaulyje bus tikrai mažiau skausmo ir liūdesio, o tikrai bus daugiau taikos ir džiaugsmo, netgi jeigu tokius susitikimus inicijuos vienas žmogus.
Boguslavas Gruževskis
