„Negalėjau žiūrėti, kaip tėtis kankinasi… Turėjau ieškoti pagalbos…“ – vilnietė Jolanta apie sunkius išgyvenimus padedant mylimam tėčiui
„Viskas prasidėjo labai paprastai – mano tėtis susirgo plaučių uždegimu, – pasakoja vilnietė Jolanta.
Pasak moters, jis buvo nuvežtas į ligoninę, kurioje išbuvo 2 savaites.
„Tačiau po ligoninės tėtis nesijautė gerai, – prisimena Jolanta. – Jį kankino kosulys, silpnumas…“
Prasidėjo kelionės po įvairias ligonines, privačias klinikas, tyrimai, konsultacijos.
Tačiau ligos jam nesurado.
„Visur išgirsdavau tą patį atsakymą – jūsų tėtis yra sveikas“, – prisimena Jolanta.
Vienoje iš gydymo įstaigų jos netgi tiesiai paklausė: „Kokių čia dar ligų jūs savo tėvui ieškote? Jis sveikas.“
Jolantą tai labai įskaudino.
„Mano tėtis tikrai nėra sveikas, – sutrikusi atsakė moteris. – Aš tai matau ir noriu jam padėti.“
Tėtis
„Mano tėtis buvo nuostabus žmogus, – pasakoja Jolanta. – Jis labai mylėjo gyvenimą, buvo didelis optimistas. Jis visada buvo linksmas, turėjo daug draugų ir niekam nepavydėjo…“
Šeima jos tėčiui visada buvo svarbiausia.
„Jis labai mus mylėjo, – prisimena moteris. – Visada stengdavosi mus visus suburti, padėti kuo tik gali…“
Pasak Jolantos, tėtis turėjo didelę įtaką jos gyvenime.
„Jis buvo labai pozityvus ir mane labai palaikydavo ir motyvuodavo, – prisimena Jolanta. – Jis visada man sakydavo: „Jeigu tikrai ko nors nori – bandyk, važiuok, įgyk naujų patirčių.“
Pasak moters, jos tėtis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, todėl namuose būdavo ne tiek daug.
„Su broliu labai laukdavome tėčio sugrįžtant iš reiso, – prisimena Jolanta. – Sugrįžęs jis labai įdomiai pasakodavo apie savo keliones, kiekvienam atveždavo lauktuvių.“
Jis visada stengdavosi padėti savo vaikams pažinti pasaulį, kažką naujo patirti ir pamatyti ir visada surasdavo tam finansinių galimybių.
Tėčio liga
„Vasarą nutarėme savaitei nuvežti tėtį prie jūros, – prisimena moteris. – Norėjome, kad jis pailsėtų, pakvėpuotų šviežiu oru, atsigautų po ligos…“
Tačiau savaitės jie prie jūros neišbuvo.
Tėčiui pradėjo labai skaudėti galvą, jis pradėjo silpti tiesiog akyse.
„Supratome, kad tai rimta liga, – pasakoja Jolanta. – Nusprendėme tirti tėtį toliau, kol surasime jo negalavimų priežastį.“
Šeima toliau ieškojo gydytojo, klausinėjo pažįstamų.
Buvęs tėčio direktorius parekomendavo jai nuvežti tėtį pas plaučių chirurgą į Santaros klinikas.
Jolanta nedelsdama susisiekė su chirurgu ir susitarė dėl tyrimo.
„Tas gydytojas pirmasis surado tėčio ligą, – pasakoja Jolanta. – Ji buvo baisi – ketvirta plaučių vėžio stadija su metastazėmis smegenyse…“
Moteris paklausė gydytojo, kodėl nei vienas iki šiol jam atliktas tyrimas (vien rentgeno nuotraukų buvo padarytos penkios) nenustatė tėčio ligos.
Kaip daugybė jį tyrusių gydytojų nepamatė to, ką pamatė jis?
Gydytojo atsakymas buvo trumpas – visos buvusios rentgeno nuotraukos buvo padarytos iš priekio.
Jeigu nors viena rentgeno nuotrauką būtų padaryta iš šono – diagnozė jau seniai būtų žinoma.
„Žinoma, mums visiems buvo didelis šokas, – prisimena Jolanta. – Negalėjome net patikėti… Buvo daug skausmo ir ašarų… Negalėjome suprasti, dėl ko ši baisi liga palietė būtent mūsų mylimą tėtį? Už ką?“
Tačiau šeimai jau nebuvo palikta laiko dejuoti ir apgailestauti dėl netinkamai atliktų tyrimų.
Reikėjo susiimti ir išnaudoti bet kokią galimybę padėti savo mylimam žmogui.
„Negalėjau nuleisti rankų, kai tėtį ištiko tokia nelaimė, – pasakoja moteris. – Buvo nepakeliama žiūrėti, kaip jis kankinasi…“
Tėčio gydymo pradžia
Jau sekančią dieną po diagnozės nustatymo, Jolanta su tėčiu apsilankė pas gydytoją onkolologę Santariškėse.
„Padėjau jai ant stalo visą segtuvą tėčio tyrimų, kuriuos surinkau iš jį gydžiusių įstaigų, – prisimena Jolanta.
Gydytoja nustebo.
„Jūs gi visus tyrimus pasidarėte… Kodėl tik dabar kreipiatės, kai liga jau taip toli nuėjo?“
„Visur gydytojai nustatydavo, kad tėtis yra sveikas, – atsakė Jolanta. – Todėl tyrėmės toliau, kol pagaliau jam nustatė diagnozę… Todėl nustoti tirtis ir pradėti gydytis galime pradėti tik dabar…“
Gydytoja nukreipė Jolantos tėtį į Onkologijos institutą.
„Ten vėl išgirdome: „Jūs ką, nesuprantate, kad jam jau paskutinė vėžio stadija? Jam jau nebegalima nepadėti, per vėlu“, – prisimena Jolanta.
Moteriai buvo ypač skaudu girdėti šiuo žodžius, nes būtent ji darė viską, kad tik surastų tėčio negalavimo priežastį.
„Tėtį paguldė į ligoninę ketvirtadienį, tačiau jau pirmadienį jis buvo išrašytas“, – prisimena Jolanta.
Pasirodo jos tėtis turėjo uždarų patalpų baimę.
„Tai mums buvo ypač keista, – prisimena Jolanta. – Tėtis pusę gyvenimo dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir jokių uždarų patalpų niekada nesibaimino…“
Moteris susitarė, kad chemoterapijos kursą tėčiui skirtų ne Onkologijos institute, o pačiose Santaros klinikose, tačiau ten jį reikėjo vežioti iš namų.
„Vežiojome tėtį į chemoterapiją kiekvieną dieną, – prisimena Jolanta. – Jis jau buvo labai silpnas, vos laikėsi ant kojų.“
Moteris parūpino tėčiui neįgaliojo vėžimėlį, kurį su mama stumdavo ilgais Santaros klinikų koridoriais.
„Chemoterapijos kursas truko tik septynias dienas, – prisimena Jolanta. – Tačiau jis buvo labai intensyvus, tėčiui suleisdavo labai daug vaistų.“
Tačiau chemoterapijos kursas nepadėjo.
Tėčio sveikata vis blogėjo.
„Tėtį galiausiai paguldė į Santaros klinikų stacionarą, – prisimena Jolanta. – Pajungė lašelines, suleido visus vaistus… Po kiek laiko paskambino gydytoja ir pasakė, kad tėčiui tinsta smegenys…“
Tai reiškė, kad dabar tėčiui lašelinę reikėjo lašinti pastoviai, kad visi skysčiai iš organizmo būtų kiek galima daugiau pašalinti.
Gydytoja pasiūlė kreiptis į Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą.
„Tai dabar vienintelė vieta, kur jums gali padėti “, – pasakė ji.
Atvykimas į hospisą
„Yra posakis: „Jeigu Dievas uždaro duris, Jis atveria langą“, – kalba Jolanta. – Mūsų atveju tas posakis tikrai išsipildė…“
Pasak moters, po kelių savaičių abejingumo ir kartojimo „mes jam jau niekuo nebegalime padėti“, hospise jie patyrė tikrą svetingumą.
Atvykus juos pasitiko besišypsanti darbuotoja, kuri iškart pasakė tėčiui malonų komplimentą.
„Pone, jūs labai skaniai kvepiate.“ – pasakė ji.
Tėčiui tai nepaprastai patiko, nes jis rūpinosi savo išvaizda, buvo įpratęs tvarkingai apsirengti ir skaniai pasikvėpinti.
„Aš supratau, kad hospisas tikrai dabar yra geriausia vieta, kurioje gali būti tėtis, – prisimena Jolanta. – Man buvo toks jausmas, kai visiškoje tamsoje staiga pradedi matyti tolimą šviesą…“
Noras sugrįžti į hospisą
Tėčiui patiko būti hospise.
„Prisimenu, kaip hospiso darbuotojai pasiūlė pasiimti tėtį savaitgalį pabūti namuose, – prisimena Jolanta. – Vaistus jie tėčiui suleido iš ryto, o po pietų jau galėjome jį paimti namo.“
Tačiau pasiimant tėtį hospiso darbuotoja Jolantą perspėjo, kad ji nenustebų, jeigu vakare tėtis užsinorės sugrįžti į hospisą…“
Jolanta tuo negalėjo patikėti.
Jai atrodė, kad tėtis stengsis pabūti namuose kuo ilgiau.
Tačiau ji apsiriko.
„Atsivežėme tėtį namo ir jis visą dieną su mumis buvo, – prisimena Jolanta. – Daug bendavome… Tačiau į vakarą, kai jau pradėjo temti, tėtis staiga man ir sako: „Jolanta, gal gali mane nuvežti į hospisą.?“
Moteris dėl šio prašymo labai nustebo, nors ir buvo apie tai perspėta.
„Pati sau ilgai ieškojau atsakymo, kodėl tėtis nori grįžti į hospisą, – pasakoja moteris. – Jis gi buvo savo namuose, jam įprastoje aplinkoje, su savo artimais žmonėmis…“
Tačiau, matyt, tėčiui hospiso pagalbos jau reikėjo kasdien.
Ten jis jautėsi saugus ir žinojo, kad jeigu jam bus kas nors negerai – jis tuoj pat sulauks pagalbos.
Pagerėjimas
Atvykus į hospisą, tėčiui iš tiesų buvo aiškus pagerėjimas.
Šeima jau net puoselėjo viltį, kad netrukus jam bus galima pradėti spindulinę terapiją ir viskas susiklostys į gerąją pusę.
Šeima buvo su juo hospise kiek tik galėjo.
Dieną su tėčiu ten būdavo Jolantos mama, po pietų atvažiuodavo Jolanta, vakare po darbo atvykdavo Jolantos brolis.
„Labai susidraugavome su hospiso personalu ir ypač – su hospiso įkūrėja ir direktore seserimi Michaela Rak, – prisimena Jolanta. – Tarp mūsų užsimezgė ypatingas ryšys, kuris būna tik tarp labai artimų žmonių. Mus hospise pasitikdavo ir išlydėdavo kaip gimines…“
Labai svarbus įvykis hospiso ligoniams buvo popiežiaus Pranciškaus atvykimas į Lietuvą ir jo sustojimas prie Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospiso Vilniuje.
„Sesuo Michaela mus informavo, kad hospiso pacientų šeimų nariai taip pat galės dalyvauti susitikime su popiežiumi, – prisimena Jolanta. – Tėtis tuomet jau vos vaikščiojo, todėl išvežėme jį iš palatos į susitikimą neįgaliojo vežimėlyje…“
Gulintys hospiso ligoniai susitikti su popiežiumi buvo išvežti į lauką su visomis lovomis.
Kiekvienam hospiso pacientui ir jų šeimoms ta ypatinga diena įsiminė visam laikui. Popiežius pasimeldė už ligonius, palaimino, jiems buvo įteikti rožančiai.
Tėčio sveikatos pablogėjimas
Nepaisant puikios priežiūros hospise ir artimųjų buvimo, sunki tėčio liga ir į smegenis perėjusios metastazės kasdien blogino jo sveikatą.
Tėtis pradėjo silpti ne dienomis, o valandomis.
„Paskutinį mūsų apsilankymo sekmadienį tėtis buvo labai liūdnas, – prisimena Jolanta. – Visą tą dieną buvome su juo visi kartu, stengėmės jį palaikyti kaip tik galėjome…“
Sekmadienio vakare jiems išeinant, tėtis netikėtai paėmė popiežiaus jam padovanotą rožančių ir padovanojo jį Jolantos sūnui.
„Prašau tavęs, labai gerai baik mokyklą…“ – tarė jis.
Sekantį rytą Jolanta sulaukė hospiso skambučio, kad jos tėtis iškeliavo.
„Supratau, kad tėvo dovana anūkui buvo atsisveikinimo dovana mums visiems, – sunkiai rinkdama žodžius kalba Jolanta.
Pasak Jolantos, ji prisiminė momentus, kada, galbūt, galėjo daugiau pabūti su tėčiu, pasakyti jam gerą žodį, kažkuo padėti.
Tačiau dėl vieno dalyko ji tikrai nesigailėjo.
„Patikėti tėtį hospiso globai buvo tikrai pats geriausias sprendimas, – kalba Jolanta. –Ten jis buvo puikiai prižiūrimas, išėjo oriai, be kančių, neturėjo pragulų, kasdien galėjo pabūti su savo artimiausiais žmonėmis.“
Pasak Jolantos, po tėčio mirties jos šeimos ryšiai su hospisu nepasibaigė.
„Jautėmės labai dėkingos hospisui už tėčio priežiūrą, todėl su mama neretai ten apsilankydavome, – pasakoja Jolanta.
Jolantos mama netgi pabaigė hospiso savanorių kursus, ateidavo sekmadieniais padėti nuprausti pacientus.
„Niekada nepamiršime hospiso pagalbos, kuri atėjo mums pačią sunkiausią gyvenimo akimirką, – kalba Jolanta. – Esu nepaprastai dėkinga hospiso darbuotojams ir savanoriams už jų nepaprastai sunkų ir pasiaukojantį darbą…“
Moteris norėtų padrąsinti ir kitus, kuriems atsitiko bėda.
„Jeigu jums atsitiko kokia nelaimė, jokiu būdu nepraraskite tikėjimo ir ieškokite pagalbos, – dalinasi mintimis Jolanta. – Ir patikėkite, pagalba ateis. Kaip ji atėjo mums…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas