Nors buvau labai jaunas, man teko susidurti su didžiuliais iššūkiais

Vilnietė Sabina apie nepamirštamą patirtį slaugant sergantį vyrą

– Kai dukrytei buvo septyni mėnesiai, surengėme krikštynas, – prisimena vilnietė Sabina Woroniecka. – Ceremonija buvo nuostabi, mes su vyru buvome labai laimingi. Tada net neįsivaizdavau, kokius sunkumus turėsime išgyventi ateityje.

Praėjus maždaug savaitei po ceremonijos, Sabinos vyrui Darjušui prasidėjo kosulys. Tačiau būdingi peršalimo simptomai porai nerimauti nesukėlė. Dariušas tai traktavo kaip smulkmeną, neverta kreiptis į gydytoją.

• Tai kvaila, tai praeis, – mostelėjo ranka.

Sabinos vyrui tuo metu buvo 24 metai, jis buvo dailus ir tvirtas. Jis dirbo statybvietėje ir niekada nesiskundė jokiais sveikatos sutrikimais.

TTačiau šį kartą kosulys nepraėjo. Negana to, Dariušą karščiavo – iš pradžių 38 laipsniais, vėliau dar daugiau. Šie simptomai tęsėsi beveik mėnesį, todėl Sabina galiausiai privertė vyrą kreiptis į gydytoją.

– Tada gydytoja jokios ligos nerado, – prisimena moteris. – Išrašė vaistų nuo peršalimo.

Tačiau kosulys ir aukšta temperatūra išliko. Darijus pradėjo kristi svoris, oda papilkėjo ir pavargo. Po akimis jis turėjo tamsius ratilus.

Tada Sabinos vyras kreipėsi į pulmonologą, kuris pasakė, kad šie simptomai gali rodyti plaučių uždegimą. Tačiau tikslios diagnozės jis nenustatė.

– Tada supratau, kad vyksta kažkas negero, – prisimena moteris. – Mano vyras jautėsi blogai ir gydytojai negalėjo jam diagnozuoti. Kiek laiko galite vartoti paracetamolį ar nimesilą ir nepastebėti jokio pagerėjimo?

Santaros klinikos

Sabina privertė vyrą lankytis Santaros klinikose Vilniuje.

– Greitosios medicinos pagalbos skyriuje buvo didžiulė eilė, – prisimena moteris. – Penkias valandas laukėme, kol bus ištirtas Dareko kraujas, paskui – plaučiai. Tyrimo rezultatai akivaizdžiai nebuvo patys geriausi, nes jis buvo nedelsiant paguldytas į ligoninę tolesniems tyrimams.

Sabina pasiteiravo gydytojo apie tyrimų rezultatus ir diagnozę. Plaučių uždegimas?

– Ne, tai ne plaučių uždegimas, – atsakė gydytojas. – Dar blogiau.

– Ką reiškia „blogiau“? – susirūpinusi paklausė Sabina. – Tuberkuliozė?

– Šiuo atveju tuberkuliozė reikštų mažesnę blogybę, – lakoniškai atsakė gydytojas. – Palaukim rezultatų.

Jauna šeima

– Mano vyras buvo labai energingas ir draugiškas, – sako Sabina. – Buvo labai aktyvus, nebūdavo namie, daug dirbdavo, keliaudavo įvairiais reikalais.

Sabina kilusi iš Vilniaus, Dariušas – iš Solečnikų.

„Mes vienas kitą labai mylėjome, todėl greitai susituokėme“, – sako Sabina. – Netrukus gimė mūsų dukra.

Jauna šeima atsikraustė pas Sabinos tėvus į Vilnių. Dariušas labai mylėjo savo šeimą. Dėl jos jis buvo pasiruošęs viskam, net ir sunkiausiems darbams.

– Mano vyras labai mylėjo savo dukrą, daug apie ją kalbėjo, – prisimena Sabina. – Jis dažnai man sakydavo, kaip svarbu išauginti ją geru žmogumi ir įgyti išsilavinimą.

Didžiausia Sabinos vyro svajonė buvo pastatyti šeimai naują namą. Kaip gabus statybininkas, ši svajonė atrodė pasiekiama, o šeimos ateitis atrodė šviesi.

Diagnozė su viltimi

Dariušas apie dvi savaites praleido Santaros klinikose, kur jam buvo atlikti dideli tyrimai. Jie parodė, kad jaunuolis serga vėžiu, vadinamuoju Hodžkino limfoma, esanti tarp plaučių, IV stadija.

– Iš pradžių diagnozė mums neatrodė tokia baisi, – sako Sabina. – Santaros klinikų gydytojai mums paaiškino, kad beveik 70% atvejų išgydoma, guodė, liepė nepasiduoti.

Dariušas buvo jaunas ir stiprus, todėl Sabina tikėjo, kad ligą galima nugalėti. Ji taip pat bandė įkvėpti savo vyrą šio tikėjimo. Tačiau šis nebuvo toks optimistiškas. Kaip pasakoja moteris, jį apėmė bloga nuojauta.

– Manau, būsiu vienas iš 30% žmonių, kuriems nepavyko… – liūdnai pasakytų jis. – Tiksliai nežinau, bet taip jaučiuosi.

Liūdnos vyro mintys kartais virsdavo depresija ir net pasibjaurėjimu gyvenimui. Tai lydėjo pablogėjusi savijauta. Dariušą pradėjo kamuoti stiprus odos niežėjimas.

– Jo oda siaubingai niežėjo, ypač naktimis, – prisimena Sabina. – Iš pradžių maniau, kad tai nervai ar alergija. Pirkau jam įvairių tepalų, bet nepadėjo.

Ne mažiau nei niežulys Dariušą pradėjo kamuoti ir gausus prakaitavimas.

„Jis tiek prakaitavo, kad kiekvieną vakarą turėjo tris kartus keisti marškinius“, – tęsia Sabina. – Jie buvo tokie šlapi, kad galėjai jas ištraukti.

Dėl stipraus prakaitavimo vyras pradėjo smarkiai kristi svoris. Per trumpą laiką jis atsikratė daugiau nei dešimties kilogramų.

– Turiu pripažinti, kad pradžioje patyriau tikrą šoką, – prisimena Sabina. – Negalėjau suprasti, kaip tokia baisi liga mano vyrą galėjo ištikti tokiame jauname amžiuje. Jam buvo tik 24 metai – jo jėgų viršūnė. Dareko tėvai taip pat negalėjo su tuo susitaikyti, juos labai nuliūdino vienintelio sūnaus liga.

Tačiau Sabina tikėjo, kad viskas susitvarkys, ir tai daro didelė dalis pacientų.

Moteris taip pat suprato, kad turi būti stipri, turi ne tik auginti dukrą, bet ir visokeriopai palaikyti sunkiai sergantį vyrą.

– Kasdien sau sakydavau: esu stipri, viskas bus gerai, – prisimena Sabina. – Ir man tai labai padėjo.

Gydymas

– Po diagnozės Darekas buvo nedelsiant išsiųstas gydytis, – sako Sabina. – Tai daugiausia buvo chemoterapija, pažangioji.

Dariušas keliavo iš namų į chemoterapijos seansus.

Kaip prisimena moteris, chemoterapija turėjo didelę įtaką vyro savijautai.

– Po chemoterapijos Darekas net negalėjo atsikelti visą dieną, neturėjo jėgų, – prisimena Sabina. – Jam buvo labai žemas kraujospūdis, 70/50. Jis visiškai neturėjo jėgų.

Vyras vis dažniau buvo siunčiamas į ligoninę.

– Mano vyras ligoninėje gulėjo 3–4 dienas per savaitę, – tęsia Sabina. – Kai pasijuto geriau, buvo paleistas, o po kelių dienų vėl savaitei ar dviem paguldytas į ligoninę.

Artimieji, kiek galėdami, palaikė jauną šeimą.

– Nors ir prižiūrėjau kelių mėnesių dukrytę, į ligoninę važiuodavau kasdien, – prisimena Sabina. – Mane pakeitė Dareko mama, kilusi iš Solecznikų.

Dariušas buvo vienintelis vaikas. Tėvai jį be galo mylėjo, palaikė jį ir jo šeimą, juos labai vargino sunki sūnaus liga.

Nepaisant chemoterapijos ir kitų gydymo būdų, Sabinos vyras kiekvieną dieną prarado jėgas. Pastaraisiais mėnesiais jis nebegalėjo vaikščioti ir praleido juos ligoninėje gaivindamas.

Ligos paūmėjimas

– Dareko liga progresavo kiekvieną dieną, – prisimena Sabina. – Chemoterapija nebebuvo įmanoma, kiti vaistai nepadėjo.

Kita vyro problema buvo skysčio likučiai pleuros srityje. Kasdien iš jo plaučių išsiurbdavo kelis litrus skysčių.

Nors Darjušui reikėjo nuolatinės medicinos ir slaugos, jie nebegalėjo jo laikyti ligoninėje.

– Vieną dieną susidūrėme su tuo, kad Darekas bus išleistas iš ligoninės, – prisimena Sabina. „Mums tiesiai šviesiai pasakė: „Parvežkite jį namo arba į slaugos namus“.

Moteris buvo šokiruota. Ji žinojo, kad vyrui reikalinga profesionali priežiūra ir dėmesys, kurio ji tikrai negalės suteikti namuose.

– Darekas tiesiogine to žodžio prasme buvo „išklotas“ vamzdeliais, išleidžiančiais skysčius iš jo plaučių. Reikėjo mokėti juos tvarkyti, valyti, tvarstyti ir tvarstyti, – sako Sabina.

Vyrui prireikė 24 valandų priežiūros. Sabina neįsivaizdavo, kaip su visu tuo susitvarkyti namuose, globojant mažą vaiką.

– Kaip likimas lėmė, tuo metu iš draugo sužinojau apie Vilniaus palaimintąjį hospisą. kunigas Michałas Sopočko – prisimena moteris.

Sabinos draugas hospisą rekomendavo kaip geriausią vietą Darjušui, kur pacientas turėtų galimybę gauti kokybišką priežiūrą.

– Tuo metu atsilaisvino viena vieta ir hospisas sutiko priimti Dareką, – pasakoja moteris. – Mums tai buvo didelis palengvėjimas, nes tikrai neturėjome galimybės Darekui suteikti profesionalios priežiūros namuose.

Atvykimas į hospisą

– Hospise buvome sutikti labai maloniai, – prisimena Sabina. – Mano vyras net nesuprato, kur mes atėjome. Jis manė, kad tai privati ​​klinika.

Sabina prisipažįsta, kad dėl prastos vyro sveikatos nenorėjo jo varginti papildomais pasiaiškinimais. Ji tik pasakė, kad nori pakeisti ligoninę. Tačiau hospisas iš esmės skyrėsi nuo ligoninių, kuriose jie lankėsi iki šiol. Čia viskas atrodė kitaip. Labiausiai jauną moterį nustebino personalo geranoriškumas, graži aplinka ir skanus maistas.

– Hospise buvo labai jauku, – sako Sabina. – Čia Darekas buvo profesionaliai prižiūrimas 24 valandas per parą. Su juo taip pat galėjome leisti laiką be jokių apribojimų, dažnai skaniai pavalgydavome.

Kaip prisimena moteris, hospiso darbuotojai net išpildė jos vyro prašymus, o tai ligoninėje buvo negirdėta.

– Prisimenu, pavyzdžiui, kai Darekas norėjo ledų, – sako Sabina. – Ir ne bet kokius, tik jo mėgstamiausius. Hospiso darbuotojai nemirktelėję jam atnešė šių ledų.

Moters teigimu, hospisas tokiu gestu parodė nuoširdų žmogišką rūpestį savo pacientu, kurio dienos jau buvo suskaičiuotos.

Paskutinę dieną Dariaus gydytojas perspėjo šeimą, kad jam liko labai mažai laiko.

– Tą vakarą turėjau grįžti namo prižiūrėti vaiko, todėl jo mama tą naktį liko su Dareku hospise, – prisimena Sabina. – Ji buvo su savo mylimu sūnumi jo mirties valandą.

Sabina prisipažįsta, kad sunki vyro liga ir mirtis jai buvo didžiulis iššūkis. Tai įrodė, kad ji buvo stipri moteris.

– Manau, Dievas norėjo taip mane išbandyti… Pažiūrėti, ar tokia jauna susitvarkysiu su tokiais sunkumais, ar nepalūžsiu – pasakoja moteris.

Ji tvirtina, kad ši patirtis jai dar kartą leido įsitikinti, kad kai artimiesiems prireikia pagalbos ir palaikymo, ji gali būti labai stipri.

– Prisimindama tas dienas suprantu, kaip labai reikia vertinti kiekvieną akimirką, praleistą su mylimu žmogumi, – mintimis dalijasi Sabina. – Mes nežinome, kaip dega mūsų gyvenimo žvakė. Ar jis ilgas ar trumpas? Esu be galo dėkinga hospiso žmonėms, kurie padėjo mano vyrui sunkiausiomis jo gyvenimo akimirkomis ir rūpinosi juo kaip šeimos nariu.

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki onkologinė liga bet kada gali užklupti bet kurį iš mūsų, sugriauti visą likusį gyvenimą ir sugriauti svajones.

Daugiau nei 260 profesionalų ir savanorių iš Švč kunigas Michałas Sopočko Vilniuje visą laiką lydi tuos, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didelį skausmą, baimę ir nežinomybę.

Hospiso priežiūra suaugusiems ir vaikams, namuose ir stacionare, yra nemokama ir prieinama 24 valandas per parą.

Padėkite nepagydomai sergantiems! Paaukokite 1,2% savo mokesčių Švč kunigas Michał Sopoćko Vilniuje!

Kas žino, gal vieną dieną tokios pagalbos prireiks ir jums?

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas.