„Ne kartą esu tiesiog išėjusi iš darbo į niekur…Tiesiog supratau, kad nesijaučiu taip, kaip norėčiau jaustis…“, –žinoma televizijos laidų vedėja Živilė Vaškytė-Lubienė apie nelengvus gyvenimo pasirinkimus ir likimo posūkius
„Kiekvienas mūsų esame turėję situacijų, kai pokyčių baimė uždaro mus aplinkoje, iš kurios norime pabėgti, tačiau mums pritrūksta drąsos,“ – dalijasi mintimis žinoma televizijos laidų vedėja ir konsultacijų įmonės „Enough“ verslo partnerė Živilė Vaškytė-Lubienė.
Pasak Živilės, tokiais atvejais prasideda vidinė kova, nes jauti, kad vidus priešinasi, tačiau bijai kažką pakeisti.
Ši baimė gali sukelti ilgalaikį diskomfortą ir netgi sužlugdyti žmogų.
„Ne kartą esu tiesiog išėjusi iš darbo į niekur… – prisimena Živilė. – Nes tiesiog supratau, kad nebegaliu ten būti, arba nesijaučiu taip, kaip norėčiau jaustis. Nors kartais ir užtrukdavau, vidinė stiprybė vis tiek ateidavo… Svarbiausia nebijoti žengti tą lemtingą žingsnį, o rezultatą patikėti Dievui…“
Lemtingi gyvenimo posūkiai
„Kai galvoju apie savo gyvenimą, visada labai džiaugiuosi, kad gimiau ir augau gražioje šeimoje, apsupta tėvų ir seserų, – pasakoja Živilė. – Vaikystėje patirta artimųjų globa yra visada nepaprastai svarbi, ji suteikia vidinę stiprybę, saugumo ir meilės jausmą.“
Pasak moters, kas gyvenime beatsitiktų, visada žinai, kad gali atsiremti į savo šeimą, kad visada yra žmonių, kuriems esi reikalinga, kurie rūpinasi ir myli tave, priima tokią, kokia esi.
Galbūt kai kurie tavo pasirinkimai jiems ir nepatinka, tačiau šeima vis tiek tavęs laukia.
„Augau šeimoje, kuri turi stiprius vertybinius pamatus, – pasakoja Živilė. – Aišku, žmogus gali keistis, bet jeigu turi stiprius pagrindus, gali ant jų kurti savo gyvenimą. Visada žinojau, kad negalima išduoti savęs ir turiu laikytis savo vidinių vertybių.“
Živilė prisipažįsta vaikystėje gyvenusi knygų pasaulyje.
„Nors vaikystėje ir turėjau pareigų padėti šeimoje, buvau svajotoja ir labai daug skaičiau, – prisimena moteris. – Tiesiog gyvenau knygų pasaulyje. Dažnai užsidarydavau viena ir skaitydavau. Ir man tai buvo geriausia pramoga.“
Pasak Živilės, jai patikdavo bendrauti su žmonėmis, ypač jeigu ji galėdavo iš jų pasisemti kažko naujo iš jų minčių ar patirties.
Tačiau nuo mažens ji taip pat išmoko būti viena ir gerai jaustis su savo vidiniu pasauliu, kuris nuo vaikystės buvo labai platus ir spalvingas.
Vaikystėje Živilė svajojo būti vaikų gydytoja, nes labai mylėjo vaikus.
„Buvau vyriausia šeimoje, todėl man rūpintis vaikais buvo natūralu, – prisimena moteris. – Nors dabar turiu savo vaikų, aš vis dar mėgstu rūpintis kitais vaikais. Niekada nebuvau pavargusi nuo vaikų, todėl ir kiti vaikai man teikia džiaugsmo.“
Pasak Živilės, šeimos sukūrimas jai niekada neatrodė kaip auka ar ji kažką dėl to prarado, nors atidavė jai daug laiko ir energijos.
„Prieš susilaukiant vaikų, atrodė, kad turėjau viską – vyrą, karjerą, siekius, bet gimus pirmagimei, pajutau, kad kaip tik ji buvo ta trūkstama dėlionės dalis, kuri užpildė mano paveikslą, – dalijasi mintimis žinoma moteris. – Nors mano gyvenime ir būna iššūkių, visada prisimenu kad turiu šeimą ir vaikus, (vyras, muzikantas Edgaras Lubys, dukra Frida ir sūnus Herkus) kurie yra mano džiaugsmas. Kartu su jais galime išgyventi visus iššūkius…“
Persikėlimas į Vilnių
„Išėjus iš mylinčios tėvų šeimos ir persikėlus į Vilnių iš pradžių atrodė, kad viskas bus taip kaip ir buvo namuose – saugu ir gera. – Prisimena Živilė. – Tačiau atvykus į sostinę susidūriau su įvairiais iššūkiais.“
Pasak moters, dabar ji supranta, kad tada buvo labai naivi, matydavo viską šviesiai, pozityviai ir net nesuvokdavo, kad kai kurios situacijos galėjo būti pavojingos.
„Buvau įsivėlusi į tam tikras situacijas, kurios neatitiko mano vidinių vertybių, – prisimena Živilė. – Dažnai viduje jaučiau, kad ne viskas yra taip, kaip turėtų būti, tačiau iš pažiūros atrodė, kad tai yra gera galimybė – televizija, vedėjos pozicija ir panašiai.“
Tačiau laikui bėgant Živilei atėjo suvokimas, kad ji nebegali sau meluoti ir būti aplinkoje, kurioje kas nors yra jai nepriimtina.
„Džiaugiuosi, kad laiku supratau, jog reikia pokyčių, – dalijasi mintimis moteris. – Svarbiausia – nebijoti ir patikėti rezultatą Dievui…“
Pasak Živilės, visos gyvenimo patirtys mus moko, nors kartais tai gali būti labai dramatiški pokyčiai, kurie iš pažiūros netgi atrodo beprasmiški ir neteisingi.
Tačiau vėliau, atsigręžę atgal, pamatome ir suvokiame, kad visi šie įvykiai vedė mus tam tikru keliu, kuris mus suformavo kaip asmenybes.
„Man labai patinka posakis, kad mes žinome, ko norime, tačiau dažnai nežinome, ko mums iš tiesų reikia, – dalijasi mintimis moteris. – Dažnai tarp to, ko norime, ir to, ko mums iš tiesų reikia yra didelis skirtumas.“
Tik retrospektyviai galime suvokti, kad visi mūsų patirti gyvenimo išbandymai vedė mus tinkama linkme. Kartais gal ir norėtume pakeisti kai kuriuos gyvenimo momentus ar sprendimus, tačiau tai, kas mums nutiko – mus tokius ir suformavo.
„Kiekvieno mūsų prigimtis yra skirtinga, – dalijasi mintimis moteris. – Kiekvienas žmogus yra asmenybė, turinti savo savybių ir bruožų rinkinį. Kiekvienas mūsų turi gyventi pagal savo vidinį balsą.“
Pasak Živilės, moterims tikrai nelengva, ypač toms, kurios nori būti veiklios ir siekti profesinių aukštumų, bet tuo pačiu metu augina vaikus.
Tai reikalauja didelių pastangų, o neretai tenka rinktis ar kažko atsisakyti.
Todėl labai svarbu sau priminti, kas yra tas didysis mano gyvenimo prioritetas?
„Esu atsisakiusi televizijoje įvairių pozicijų ir karjeros galimybių, nes supratau, kad tai kainuotų per daug – nematyti savo vaikų visą savaitę, – dalijasi mintimis Živilė. – Aš tikrai nesigailiu dėl šių sprendimų. Tačiau nors mano šeima mane užpildė ir jaučiuosi laiminga, norėjau realizuoti save ir profesinėje srityje.“
Nauji profesiniai iššūkiai
„Pandemijos metu darbas televizijoje tapo sudėtingas, reikėjo filmuoti su kaukėmis ir išlaikyti atstumą, – pasakoja Živilė. – Tai labai keitė projekto kokybę, nes reikėjo kalbėtis apie žmonių išgyvenimus, o tai daryti per nuotolį buvo sudėtinga…“
Kadangi vaikai negalėjo lankyti mokyklos ir darželio, Živilė namuose leido laiką su vaikais ir perėjo dirbti į kitą TV projektą, kurio filmavimai vykdavo kartą per mėnesį TV studijoje, tad pasiruošti jam buvo galima ir iš namų.
„Tačiau kartais, kai vienos durys užsidaro, atsidaro kitos, kurios atveria naujas galimybes, – dalijasi mintimis moteris. – Tačiau niekada nesigailiu, kad dalį gyvenimo skyriau žurnalistikai. Tai turtingas pasaulis, niekada nėra monotonijos, o įdomių asmenybių žodžiai ir patirtys palieka įspūdį visam gyvenimui.“
Nuo tų laikų, kai dar mokėsi mokykloje, Živilė domėjosi ekologija ir klimato kaita. Pandemija tą domėjimąsi dar labiau sustiprino, o ėmus artimiau bendrauti su kaimyne, moterys ėmė puoselėti verslo, susijusio su aplinkosauga, klimatu ir „zero waste“, idėją. Živilė paniro į šią temą, ėmė gilinti žinias, klausyti seminarų, dalyvauti mokymuose.
Vėliau tai išaugo į konsultacijų verslą (konsultacijų įmonę „Enough), kuriame Živilė su verslo partnere konsultuoja įmones visais tvarumo klausimais.
Įmonės tikslas – padėti verslams jų kelionėje tvarios organizacijos link.
Moterys pamatė, kad nemažai įmonių Lietuvoje net nežino nuo ko pradėti tą kelionę, kad ji būtų sklandi ir sėkminga, tad ėmėsi renginio, kuris ne tik skleistų žinią apie problematiką tvarumo srityje, bet ir burtų bendruomenę ir suteiktų galimybę mokytis iš lietuviškų pavyzdžių.
„Pernai mums atėjo mintis surengti tvarumo konferenciją „Tvarumo planas“, – pasakoja Živilė. – Ji buvo tikrai sėkminga, todėl šiais metais ją išplėtėme į dviejų dienų renginį. Džiaugiuosi, kad galiu realizuoti save veikloje, kuri man prasminga ir daryti darbus, kurie turi išliekamąją vertę.“
Pasak žinomos moters, tvarumas labai atliepia jos vertybes ir požiūrį į gyvenimą.
Živilė stengiasi gyventi sąmoningai ir visada galvoti, ką paliks po savęs. Tai siejasi su atsakomybe už aplinką ir kitus žmones, nes svarbu gyventi taip, kad kitiems būtų gera gyventi po tavęs.
Dvasingumas, pagalba kenčiantiems ir pažintis su hospo misija
„Apie Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospisą žinojau labai seniai, dar dirbdama žurnaliste, – pasakoja Živilė. – Mano draugai turėjo artimuosius, kurie sunkiai sirgo onkologinėmis ligomis ir jiems šis hospisas buvo didžiulė pagalba“.
Pasak moters, šiuo metu ji labai džiaugiasi, kad gali prisidėti prie Hospiso veiklos.
Živilė vedė Šv. Jonų bažnyčioje jau du kartus surengtą labdaros koncertą „Vienybės sparnai“, kurio tikslas yra surinkti lėšų Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospiso išlaikymui.
Šie koncertai žinomą moterį žavi ne tik užburiančiais muzikiniais pasirodymais, nuostabia bažnyčios aura, bet ir erdve, kur susitinka geros širdys kilniam tikslui.
„Nors koncertas vyksta šaltą žiemos vakarą, į bažnyčią suguža daugybė žmonių…, – dalijasi mintimis Živilė. – Ir mums tampa labai šilta, nes visi skleidžia tokią šviesą ir gerumą, kad neįmanoma netikėti, kad stebuklai nevyksta… Kai mes visi sueiname, kai mus apjungia pakylėjanti muzika, geros emocijos, šviesios mintys, gerumo kitam linkinčios svajonės ir tikėjimas, viskas gali išsipildyti…“
„Apsilankiusi hospise, visad jaučiu ten vyraujančią šviesą ir ramybę, kuri labai skiriasi nuo aplinkos kitų ligoninių onkologiniuose skyriuose, – pasakoja Živilė. – Hospisas tikrai yra ypatinga vieta, kur tvyro emocinė švara, o jame dirbantys žmonės yra nepaprastai atsidavę ir šviesūs.“
Živilę ypač stebina ir žavi Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospiso vadovės sesers Michaelos energija ir atsidavimas.
„Hospiso vadovės istorija tikrai verta filmo, nes ji su Dievo vedimu sugebėjo padaryti tai, kas daugeliui atrodytų neįmanoma, iš griuvėsių sukurti stebuklą…“
Živilė prisipažįsta, kad tikėjimas gyvenime jai labai padeda.
„Mano tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu padeda man suvokti, kad viskas yra prasminga ir kad kiekvienas iššūkis gyvenime turi savo tikslą, – dalijasi mintimis žinoma moteris. – Net ir tamsiais momentais stengiuosi išlikti šviesoje, suvokti, ką man gyvenimas siunčia, ko turėčiau išmokti. Aš tikiu, kad reikia išbūti tą momentą, susitelkti, melstis, ir viskas galiausiai susidėlios į savo vietas… Galbūt tai įgimtas optimizmas ar tiesiog mano gyvenimo filosofija, bet aš tikiu, kad viskas turi prasmę, kad net ir sunkiausiais momentais galima rasti šviesą.“