Žmogus, kuris neieško lengvų kelių eina dar nekieno nepramintais takais. Kristina Trinkūnaitė, studijuojanti LMTA režisiūrą ieškojo temos savo baigiamajam darbui, kuri jos manymu turi paliesti žmogaus širdies gelmes.
„Šis darbas atsirado iš noro pasidalinti su žmonėmis realybe. Tikriausiai, tai skamba labai paradoksaliai, kad teatras, kuris pats savaime kuria iliuziją, turi pretenziją kalbėti apie realybę, tačiau šis noras kilo iš susidūrimo su mūsų dabartine aplinka. Mums kaip kūrėjams buvo svarbu, atrasti kažką tokio, kas padėtų prabudinti žmogų ir sugrąžinti į realybę. Jau anksčiau buvau girdėjusi apie hospisą, kaip vietą, kurioje žmonės yra išlydimi į amžinybę. Ir tuomet atėjo aiškus suvokimas, kad būtent akistata su mirtimi yra ta galinga jėga nutraukianti visus prie mūsų prilipdytus antikūnus, idėjas, stereotipus – teigia Kristina.
Atradusi Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą pasirinko savo darbui temą: „Hospiso misijos Lietuvoje atskleidimą per savanorysę jame“. Patarnaudamahospiso ligoniams ir meile artimui atrakindama aplinkinių širdis,savo režisuotame spektaklyje „Charonas“ jautriai,per savanorystės kelią Hospise perteikė sergančiųjų ir sveikųjų bendrystės svarbą, tikėjimo tiesų atspindžius žmonių gyvenime. Drauge su aktore Giedre dokumentinio spektaklio metu taip pat nagrinėjo paprastų žmogaus gyvenimo akimirkų svarbą, kurie įgyja kitokias vertes sergant sunkioms ligomis ir artėjant susitikimui su Dangiškuoju Tėvu. Spektaklis pristatė žmogaus vertingumą, jo gebėjimus padėti kitam asmeniui, atskleidžia meilės žmogui stiprybę, hospiso misiją, kuri skleidžia Dievo Gailestingumą.
Sveikiname mūsų Hospiso savanorės išlaikiusias baigiamąjį studijų egzaminą, o ypač artimo meilės ir Gyvenimo egzaminą.
